3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Turiu prisipažinti, kad mokytojas Pranas Purvis ypač man buvo geras. Jeigu ne jis, šiandien
mano gyvenimas būtų visai kitoks: aš gi V-oje klasėje turėjau mesti mokslą ir eiti uždarbiauti
(tokios buvo mano gyvenimo sąlygos). Kai mokytojui išsakiau savo rūpesčius, jis su dideliu
vargu išrūpino man Tėvų Komiteto stipendiją vieneriems metams; buvau apgyvendinta seserų
vienuolių išlaikomame bendrabutyje ir baigiau V-ąją klasę.
Mūsų auklėtojas, kaip mes tada visos vadinome mokytoją Praną Purvį, žinojo kiekvienos
mokinės gyvenimą, rūpesčius ir visada, jeigu kuriai reikėjo, padėjo.
Lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių Mergaičių gimnazijoje dėstė Dominykas Pinigis. Tada jis
buvo dar nebaigęs universiteto, dar tebesimokė. Kiekvienas mokytojo žodis smigo mums į širdį,
mes pamilome lietuvišką knygą: skaitėme ir gėrėjomės Lietuvos rašytojais. Rašyti namų ar
klasės darbus iš lietuvių literatūros mums buvo visai nesunku: mokytojo D. Pinigio dėka
turėjome platų akiratį. Geresnį kurios nors mokinės darbelį mokytojas perskaitydavo klasėje,
pagirdavo „rašytoją”. Mes privalėjome pareikšti savo nuomonę: kritikuoti, sutikti ar nesutikti su
mokytojo nuomone. Taip pamažu mokytojas įtraukdavo mus į literatūrinį darbą. Mes (Mergaičių
gimnazija kartu su Berniukų gimnazija) ruošdavome literatūrinius vakarus. Pradedantieji
rašytojai skaitydavo savo kūrinius, o poetai deklamuodavo savo eilėraščius — žodžiu, mokytojas
Dominykas Pinigis mokėjo mus suorganizuoti ir uždegti kilniam literatūriniam darbui. O mane
mokytojas paskatino rinkti tautosaką. Per vasarą, atostogų metu užrašytas dainas, pasakas ir kt.
įteikdavau mokytojui. Taip nuo gimnazijos laikų iki pat šių dienų mokytojo Dominyko Pinigio
dėka tebedirbu šį taip mielą ir brangų mano širdžiai darbą.
Vis tik, kaip bebuvę, iš visų mano mokytojų pati geriausia buvo ir tebėra mano Pirmoji
Mokytoja Emilija Kentraitė-Tėvelienė.
1920 m. rudenį pirmąkart nuėjau į liaudinės mokyklos II-jį skyrių (taip anuo metu buvo
vadinama pradžios mokykla). Ir šiandien miniu savo Pirmąją Mokytoją kaip šviesiausią ir
geriausią žmogų. (Rašau didžiąja raide, manau, kad šitaip galėsiu išreikšti savo Pirmajai
Mokytojai didžiausią pagarbą, meilę ir padėką).
Aišku, kad kitiems, niekad nebuvusiems Emilijos Kentraitės-Tėvelienės mokiniais, sunku
suprasti ir įsivaizduoti, kaip Mokytoja anais sunkiais pokario metais dirbo savo darbą. Ji, tokia
jaunutė, tarsi tikroji motina vedė už rankų savo mokinius į šviesesnį gyvenimą, nesigailėdama
savęs, rūpinosi „savo vaikais”. (Privalau šiandien pasakyti, kad 1920 m. liaudinėje mokykloje
mokėsi ne vaikai, bet jaunuoliai ir jaunuolės, kai kurie buvo net vienmečiai su mūsų Mokytoja.
Tais laikais niekas tada ir nesistebėjo, kad mokiniai, užbaigę IV-ris skyrius, sukurdavo šeimas...)
Visi mes tada buvome ir šiandien tebesame dėkingi mūsų Pirmajai Mokytojai už jos gerą
širdį. Tą sunkų pokario gyvenimą, pilną nepriteklių, Mokytoja mums mokėjo parodyti šviesiomis
spalvomis. Iš jos mes išmokome mylėti savo Tėvynę, savo tėvų kalbą, didžiuotis Lietuvos
praeitimi. Iš Mokytojos sužinojome, kad esame ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai. Sužinojome, kad
lietuvis visada turi būti darbštus, doras ir sąžiningas žmogus. Kiekvienas lietuvis privalo
nepadaryti gėdos ne tiktai sau, bet ir Lietuvai.
Daug ką mes — anų dienų mokiniai — mūsų Pirmosios Mokytojos rūpesčiu išgyvenome, ko
anksčiau nebuvome nei matę, nei girdėję. Mokytoja pamažu parodė mums pasaulį už Viekšnių
miestelio vartų. Pvz., pirmoji mūsų Mokytoja suorganizavo kelionę į Papilę. Daug kas iš mūsų
tada pirmąkart važiavome traukiniu. Papilėje mums Mokytoja parodė stebuklus. Nuvedė visus
prie Simono Daukanto kapo. Čia ji papasakojo, kas mums yra buvęs Simonas Daukantas, kokius
darbus nuveikęs mūsų kraštui ir už ką mes privalome jį branginti. Be to, iš Papilės parsivežėme
suakmenėjimų, kriauklelių: čia mums Mokytoja akivaizdžiai parodė, kokių stebuklų yra buvę
Lietuvos gamtoje.
1921 m. Kalėdas pirmąkart Mokytojos rūpesčiu atšventėme prie žėrinčios eglutės. Mūsų
tėveliai sėdėjo salėje, gėrėjosi ir džiaugėsi kartu su mumis. Visi buvome dėkingi mūsų Pirmajai
Mokytojai. Ir šiandien atsimenu, kaip mes gražiai šokome, žaidėme, dainavome ir eilėraščius
deklamavome!..
Pirmoji Mokytoja išmokė mus gražiai rašyti ir skaityti. Ji pamokė kiekvieną savo mokinuką
— niekados nepykdama, nesibardama — su didžiausia kantrybe ir meile, kaip sėdėti suole, kaip
pasidėti sąsiuvinį, knygą atsiversti ir lapus perskleisti. Pamokė, kaip paimti į ranką plunksnakotį,
kaip plunksną pamirkyti į rašalą ir kaip gražiai parašyti raidę, žodį. Vaikščiojo ji tarp suolų nuo
368