3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

apsakymėlių apie senovę. Po tokių pamokų mes su didžiausiu uolumu ieškojome istorinių knygų,
norėdami dar daugiau sužinoti! Be to, mus — mergaites — mokytoja išmokė siuvinėti šilkiniais
siūlais. Ir kaip mes džiaugdavomės ir didžiuodavomės atėjusios į mokyklą su savo išsiuvinėtomis
palaidinukėmis, apykaklaitėmis! Visos, mokytojos pamokytos ir paragintos, norėjome būti
gražios, puošnios ir elegantiškos.
Mokytojas Pranas Braždys mokė mus lipdybos ir piešimo. Jis išmokė ne tiktai gražiai
nupiešti, bet ir nuspalvinti švelniausiomis spalvomis puikius ornamentus. Iš paprasto molio
(žemaičiai pilkąjį molį išlynu vadina) išmokė lipdyti visokiausius lipdinius, visa, ką tik mūsų
jaunos galvos galėjo sumislyti. Atsimenu, 1923 m. jis atsinešė į klasę Binkio-Šimonio „Dainas”
(Knyga buvo išleista „Kultūros” b-vės Šiauliuose 1922 m.). Tą knygą davė mums visiems
pasklaidyti, liepė pasižiūrėti, kaip Šimonis piešia ornamentus. Oi, kaip mes visi, pamatę Šimonį,
norėjome taip pat gražiai piešti!
Pranas Braždys, pastebėjas ką nors iš mokinių esant gabesnį ir geriau mokantį piešti arba
lipdyti, visada imdavo tokį mokinį globoti, skatino dirbti — taip dirbti, kad jo talentas nežūtų, o
tobulėtų. Taip Pranas Braždys Viekšniuose „atrado” skulptorių Bronių Pundzių.
A. Taškūnas buvo Viekšnių keturklasės direktorius. Dėstė matematiką. Išmokė mus ne tiktai
uždavinius spręsti, bet ir pačią matematiką pamilti ir galvoti matematiškai. Mes tarpusavyje nė
neraginami lenktyniavome, stengdamiesi greičiau ir geriau išspręsti sunkiausius uždavinius; visi
norėjome būti pagirti. Be to, mokytojui A. Taškūnui rūpėjo kiekvienas mokinys: kaip tas
mokinys gyvena, iš ko gyvena, kur gyvena, su kuo gyvena... Aš ir šiandien esu dėkinga
mokytojui už suteiktą man pagalbą: sužinojęs, kad neturiu nė vieno vadovėlio, parūpino ir
padovanojo visas knygas.
Mažeikių progimnazijoje mokiausi 1924—1925 m. Čia lotynų kalbą dėstė progimnazijos
direktorius Melchijoras Račkauskas. Mes žinojom, kad kiekviena lotynų kalbos pamoka privalo
būti gerai išmokta. Išmokta ne tiktai vienai dienai, bet ir visam gyvenimui.
Per mokytojo M. Račkausko pamokas niekada nebuvo išskirtinių mokinių: visi buvome tarsi
jo vaikai, visi buvome lygūs. Paminėsiu dar, kad toje pat III-oje klasėje mokėsi ir jo dukterys:
Eliza ir Marytė. Jos buvo lygiai taip pat traktuojamos, kaip ir mes visi: ir pabardavo, ir
pamokydavo, ir, jei tądien nemokėdavo lotynų kalbos, parašydavo dvejetą. Reiklus buvo
mokytojas Melchijoras Račkauskas!.. Ir šiandien, jeigu kas po 65 metų pakeltų naktį mane iš
miego, paberčiau kaip žirnius anuo metu išmoktas lotynų kalbos taisykles, išimtis. Pvz., „iter,
marmor, ver, cadaver, es vas, os, ōs, cor, papaver” ir t. t.
1925 m. rudenį aš jau Šiaulių Mergaičių gimnazijos IV-oje klasėje. Ir čia radau gerus
mokytojus, mylinčius savo darbą ir savo mokines.
Esu ir šiandien didžiai dėkinga mokytojai Onai Petrauskaitei-Krikščiūnienei už įdomias
istorijos pamokas. Per jos pamokas visos sėdėdavome kaip pelytės, bijodamos ir sukrebždėti:
taip norėjosi iš mokytojos lūpų išgirsti kiekvieną žodį ir visam gyvenimui įsidėti į širdį. Be to,
mokytoja rasdavo laiko pakalbėti su mumis — paauglėmis mergaitėmis — ir apie mergaitės
higieną, pamokydavo mus to, ko nežinojome, ko nė viena moteris nebuvo sakiusi. Taip pat
mokytoja mokė gražaus elgesio. Aiškino, kokia mergaitė turi būti su artimaisiais, turi stengtis,
kad visuomet būtų smagu, jauku ir gera. Mokytoja mokė, kaip mergaitė turi elgtis svetimuose
namuose: kaip pasisveikinti, kaip atsisėsti, kaip padėkoti, kaip kalbėtis, kad nė vienu savo žodžiu
neįžeistų, nepaniekintų kito žmogaus. Manau, kad šiandien ne aš viena, bet ir daugelis mokytojos
Onos Petrauskaitės-Krikščiūnienės mokinių gerai atsimena jos pamokymus. Štai ir dabar —
namie ar svečiuose — aš (80 metu moteriškė) atsisėdusi visada pasitikrinu, kaip sėdžiu: ar mano
kojos neišskėstos, ar kojų letenos neiškreiptos į vidų ar šonus, kaip uždengti keliai, kaip laikau
savo rankas. Seku save, ar savo kalbėsena neįžeidžių pašnekovo, ar jo neįskaudinu ir t. t. Visi
mano anų laikų mokytojos žodžiai yra tarsi į kraują įaugę, lyg aš ir šiandien tebebūčiau paauglė,
jaunuolė.
1926—1927 m. mūsų V-osios klasės auklėtojas buvo Pranas Purvis, mokė mus anglų kalbos.
Atrodo, buvo gyvenęs Amerikoj — laisvai kalbėjo angliškai. Mus išmokė ne tiktai iš vadovėlio
angliškai paskaityti, bet įkvėpė norą pasiieškoti ir pasiskaityti mažų angliškų knygučių. Jeigu ko
nors nesupratome, paklausdavome, mokytojas mums kantriai paaiškindavo, ir mes negalėjom
prarasti noro gerai išmokti angliškai skaityti ir net kalbėtis.
367