3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

prižiūrėjome ir laistėme, kol jie prigijo. Kai baigėme mokyklą, kasmet ateidavom bent po kelis
kartus pasižiūrėti, kaip mūsų klevai auga...
Šiandien jau aš savojo klevo nebeatpažįstu. Nebežinau, katras yra mano. Jų eilės, kaip ir mūsų
visų yra išretėjusios ir kasdien retėja...
Vilnius, 1982 m. sausio mėn. 7 d.
Tekstas po nuotrauka:
Senųjų Viekšnių istorijoje gausu ir šviesių, ir skaudžių įvykių. Miestelio vardas įrašytas 1831
ir 1863—1864 metų sukilimų kronikose, ne kartą jį nusiaubė gaisrai. Nemažai namų buvo
sugriauta arba sudegė Pirmojo pasaulinio ir Didžiojo Tėvynės karų metais. Ugnis neaplenkdavo
ir bažnyčios.
Šioje nuotraukoje iš Viekšnių kraštotyrininkų archyvo užfiksuotas Viekšnių bažnyčios gaisras
buržuazinės santvarkos metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Gedvilas Algirdas. Muziejaus penkmetis // Vienybė. — 1987. — Gruod. 29. — Tekste:
„Greta garlėkio konstruktoriui skirtos ekspozicijos muziejuje yra ir etnografinis skyrius,
kuriame sukaupta įvairi medžiaga, susijusi su XIX amžiaus Viekšnių ir gretimų kaimų gyventojų
buitimi. Jos brangiausias turtas yra keturiolika tomų įvairios ir įdomios medžiagos apie Viekšnių
praeitį, jų liaudies meistrus, amatininkus, liaudies mediciną, aibė dainų tekstų, pasakojimų,
padavimų. Šių darbų autorė — žymi respublikos kraštotyrininkė, mūsų kraštietė Amelija
Urbienė. Vargu, ar kuri kita respublikos vietovė vieno žmogaus pastangomis turi tokią gausybę
itin vertingos etnografinės medžiagos.”
Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Viekšnių patrūbočiai. Muzikantas Ignas
Balčiūnas. Muzikantė Stanislava Mikužienė. Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš išdainavau
visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 448—460. — Nuotraukos: 106, 107, 109. —
Tekste: Vincas Deniušis. Patrūbočiai: Broliai Žiulpos, broliai Pundziai, Povilas Udra ir jo
komanda, Ignas Balvočius ir jo komanda.
Mūsų autoriai // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 594—595. —
Tekste:
Amelija Urbienė-Lengvenaitė — literatė, kraštotyrininkė. Gimė 1909 m. Daubarių dv.
Tirkšlių vls. 1911 m. tėvai persikėlė į Viekšnius. [...]. Augdama pas senelius Zaventės kaime ir
Viekšniuose, iš mažens susipažino su žmonių darbais, papročiais, tautosaka. Tautosaką renka ir
sudarinėja etnografinius aprašus nuo 1927 m. [...]. Nuo 1969 m. kasmet važiuoja į Viekšnius ir
sudarinėja etnografinius aprašus, kuriuos įteikia LTSR Mokslų Akademijos Istorijos institutui
(dublikatus siunčia Viekšnių vid. mokyklos kraštotyros būreliui ir aviacijos pradininko Lietuvoje
A. Griškevičiaus muziejui Viekšniuose). — [Kraštotyros būrelis A. Urbienės aprašus perdavė
Viekšnių bibliotekai].
Urbienė Amelija. Aš ir mano seneliai: Vaikystės vaizdeliai. — Vilnius, 1989. — 48 p.
Urbienė Amelija. Mano mokytojai // Aušrinė. — 1989. — Nr. 6. — P. 55—58. — Visas
tekstas:
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad, kol baigiau aštuonias gimnazijos klases, teko
mokytis trijų Lietuvos miestų mokyklose: 1920—1924 m. Viekšnių liaudinėje ir keturklasėje,
1924—1925 m. Mažeikių progimnazijos III-oje klasėje ir 1925—1930 m., t. y. nuo IV-os ligi
VIII-os klasės Šiaulių Mergaičių gimnazijoje.
Visose tose mokyklose esu turėjusi gerų mokytojų. Teisybę sakant, visi ano meto mokytojai
buvo mums — paaugliams ir jaunuoliams — ne tiktai geri, bet patys geriausi iš geriausiųjų. Visų
neįmanoma išvardinti. Probėgšmais paminėsiu tik vieną kitą, kurie ne tiktai man padėjo ir
rūpinosi, bet ir kitus mano moksladraugius tarsi veste vedė į gyvenimą už rankos paėmę, visa
širdimi norėdami plačiau pasaulį parodyti.
Paminėsiu Viekšnių keturklasės mokytoją Zuzaną Girdvainytę. Ji dėstė istoriją. Kaip mes
laukdavome jos pamokų! Ji ne tik istoriją mums suprantamai išaiškindavo, bet ir paskaitydavo
366