3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

apvedžiojo stora linija juodu tušu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio
ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo surengęs
mokytojas Pranas Brazdžius.
Ta pačia proga pasigirsiu: aš taip pat neblogai piešiau. (Visi mes tada, mokytojo Prano
Brazdžiaus išmokyti, gražiai piešėme). Atsimenu, kartą nupiešiau ornamentą — stilizuotus
pakalnutės žiedus ir spirale susukiotus lapus. Nuspalvinau šviesiomis spalvomis: žiedus —
melsvai, rausvai, o lapus — gelsvai, žalsvai. Atspalviai įvairiausi — nuo tamsaus iki šviesiausio.
Mokytojas mane tada pagyrė už spalvas...
Kiti du žymenybės — Bronius Pundzius ir Telesforas Šiurkus — buvo turtingesnių tėvų
vaikai. Abu visada gražiai apsirėdę vaikščiojo, samdėsi kambarius miestelyje ir trūkumų nejautė.
(Taip bent man anuo metu atrodė).
Bronius Pundzius mums — mergaitėms — patiko, nes buvo gražus, lieknas, blyškaus veido
berniukas. Telesforas Šiurkus — nepatiko. Jis kirpdinosi plaukus visai trumpai, kai tuo tarpu
„šumnesni kavalieriai” buvo ilgaplaukiai. Nepatiko Telesforo ausys, jos styrojo atsikišusios į
šalis, ir pats jaunikaitis nepatraukliai atrodė.
Klemensas Baltutis (vėliau pasidaręs poetu — Dulkės slapyvardžiu) taip pat nebuvo biednas.
Tėvai — pasiturintys ūkininkai — gyveno Žibikų kaime, iš kur į mokyklą kasdien vaikščiojo ir
Klemensas. Matyt, nenorėdamas sūnaus lepinti, nesamdė jam kambario miestelyje. Klemė (taip
mes žemaitiškai vadinome Klemensą) nebuvo gražuolis — tarsi kirviu iš kaladės ištašytas: taip
viskas buvo nedailu jo povyzoje. Jis, vargšas, neturėjo pasisekimo mergaičių tarpe.
Vacys Rataiskis (atsilietuvinęs pavardę, vėliau vadinosi Ratu) buvo Viekšnių geležinkelio
stoties viršininko sūnus. Atrodo, kad tėvai gyveno neblogai, nes ir jis, ir jo sesutė Evelina
Rataiskytė į mokyklą vaikščiojo batuoti ir gražiai apsirėdę. (Atsimenu, kad tik viena Evelina į
savo juodas kasas, I klasėje mokydamasi, įsipindavo spalvotus šilkinius kaspinus ir susirišdavo
didžiausias kokardas...) Tėvai taip pat jų nelepino: abudu kasdien iš stoties 3 km vaikščiojo į
mokyklą, nežiūrint bjauraus oro ir kelio purvynės.
Viekšnių vidurinėje mokykloje mokėsi mokiniai iš Akmenės, Pievėnų, Medemrodės dvaro,
Viekšnių valsčiaus aplinkinių kaimų. Mokiniai, kurių tėvai gyveno toliau nuo Viekšnių, samdėsi
kambarius miestelyje. Iš Zaventės (dabar — Užventės), Čekų, Žibikų, Paventės, Kegrių,
Gyvolių, Rekečių, Pakalupės, Padvarių kaimų mokiniai kasdien į mokyklą vaikščiojo pėsčiomis.
3—4 km nuotolis tada buvo menkniekis jaunimui.
Nuo Viekšnių geležinkelio stoties 3 km kasdien ateidavo pėsčiomis Vacys Rataiskis, Evelina
Rataiskytė, Abramavičiūtė, Končiūtė, Norkus, Šiušinskas ir kiti.
Ir aš pati į II klasę vaikščiojau iš Zaventės kaimo (iš senolio Vincento Juodeikio kiemo). Kada
buvo lieptai ir ledas, kelias netolimas, o pavasarį ir rudenį tekdavo eiti aplinkui — per tiltą. Tada
kelio ir susidarydavo virš 3 km. Kartu su manimi iš Kegrių kaimo į mokyklą vaikščiojo Ona
Kugrytė, Martynas Pundzius ir Emilija Pundziūtė.
1924 metais rudenį persikėliau į Mažeikių progimnaziją. Iš Viekšnių vidurinės mokyklos tuo
metu išsikėlė ir vedėjas A. Taškūnas. Jis Mažeikių progimnazijoj visose klasėse dėstė
matematiką.
Taip jau atsitiko mano gyvenime, kad nuo 1924 metų į Viekšnius parvažiuodavau tik atostogų.
Pamažu nutrūko ryšys su tais, kurie, baigę Viekšnių vidurinę mokyklą, išvažinėjo kitur mokytis,
gyventi ir dirbti. Ryšys tepaliko su tais, kurie įsitvirtino Viekšniuose „ligi grabo lentos”. Tuos
ryšius aš ir šiandien palaikau, kasmet atvažiuodama į Viekšnius. Atvažiavusi aplankau draugus ir
brangias tėviškės vietas.
Be to, ryšys nėra nutrūkęs ir su liaudine mokykla — su pačiu pastatu, aplinka. Tai vis mano
pirmosios mokytojos — Emilijos Kentraitės-Tėvelienės nuopelnas: visi mokiniai, kurie 1922 m.
buvome IV skyriuje, anot Putino-Mykolaičio — turėjome pavasarį „šaknimis įsiimti į juodą
žemę, o žiedu saulę pasiekti”... Mes tą pavasarį prie mokyklos pasodinome klevus. Mokytoja
buvo įsakiusi kiekvienam atsinešti po sodinuką — jauną klevelį. Kas sodinuko nebuvo atsinešęs,
tas turėjo su kuo nors kartu sodinti medelį: ir tas medelis jau buvo dviejų mokinių... Klevus
pasodinome gale kiemo vakarų pusėje, netoli cerkvės aukštųjų medžių. Sodinome į kelias eiles.
Patys duobes iškasėme, patys geresnės žemės iš daržo prinešiojome. Pasodintus medelius
365