3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Zuzana Girdvainytė mokė istorijos. Per istorijos pamokas ji mums paskaitydavo įvairių
apsakymėlių iš senovės istorijos. Jos pamokos visada būdavo įdomios ir visų laukiamos. Ji taip
pat mokė mus ir darbelių. Jos pamokyta aš pati išsisiuvinėjau šilku savo uniforminės bliuskutės
krūtinę. Bet tas buvo tik antroje klasėje...
Kunigas Budvytis buvo mokyklos kapelionas ir mokė mus tikybos. Jis buvo labai
elegantiškas. Sutanos nevilkėjo. Visada į mokyklą ateidavo surdutu apsivilkęs ir su koloradka.
Jonas Žilevičius mokė gamtos mokslų. Jis buvo nežemaitis. Patiko visoms augesnėms
mokinėms, nes buvo gražus vyras.
Vargonininkas Kačinskas mokė dainavimo. Kačinskas buvo Henriko (artisto) ir Jeronimo
(vėliau kompozitoriaus) tėvas.
Pranas Brazdžius mokė piešimo ir lipdybos. Jis mus visus išmokė, kokių grožybių galima
nulipdyti iš paprastų paprasčiausio šlyno. Taip pat išmokė nupiešti gražiausius ornamentus, juos
nuspalvoti.
Atsimenu, kartą jis atnešė į klasę Binkio — Šimonio „Dainas” (Knygą buvo 1922 m.
Šiauliuose išleidusi „Kultūros” b-vė). Tą knygą davė mums visiems pasklaidyti ir pasižiūrėti,
kaip Šimonis piešia ornamentus. Visi gėrėjomės. Ypač man patiko knygos viršelis, nes jis buvo
spalvotas. O, kaip mes visi norėjome gražiai piešti — piešti taip, kaip piešė Šimonis!
Antroje klasėje vokiečių kalbos mokė Jurgis Gvildys, jaunas juodaplaukis gražuolis vaikinas.
Jis buvo griežtesnis už buvusią mokytoją Aleksandravičiūtę. Vokiečių kalbos II klasėje mes
gerokai pramokome.
Antroje klasėje pasikeitė ir tikybos mokytojas. Vietoj Budvyčio, tikybos mus mokė kunigas
Gasiūnas. Jis nieko ypatingu neišsiskyrė iš kitų viekšniškių kunigų, nes į mokyklą vaikščiojo
sutanotas.
Vyresnėse klasėse mokė gydytojas Rakuzinas ir Gaidys, o ką jie dėstė, šiandien jau
nebeprisimenu.
Viekšnių vidurinės mokyklos antroje klasėje buvo daug mokinių. Kai kurie mokiniai 1923—
1924 m. mokėsi popietinėje pamainoje.
Mergaičių antroje klasėje buvo mažiau negu berniukų. Sėdėjau paskutiniame suole su Barbora
Gaudešyte. Mudvi suole sėdėjome dviese, nes pečiaus iškyšulys neleido ilgesnio suolo eilėje
pastatyti. Kituose suoluose sėdėjo po 3—4 mokinius. Priešais mane sėdėjo Eufemija Butkutė,
Emilija Žukauskytė ir Vincė Noreikaitė.
Pirmajame suole, eilėje arčiau langų, sėdėjo Juozas Miltinis.
Aukštesniųjų klasių mokiniai, būdami amžiumi vyresni už mus, buvo dideli saviveiklininkai:
jie leido laikraštėlį, rengė vaidinimus klojime, o mes — tie mažesnieji — neįsidrąsinome prie jų
šlietis.
Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje kartu mokytis su vyrais, vėliau tapusiais
žymenybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su
Bronium Pundziumi (skulptorium),
Juozu Miltiniu (režisierium),
Telesforu Šiurkum (gydytoju chirurgu, profesorium),
Klemensu Baltučiu-Dulke (poetu),
Vaciu Ratu-Rataiskiu (dailininku).
Kai aš mokiausi antroje klasėje, tuo pat metu mokėsi ir Jeronimas Kačinskas — IV klasėje
(kompozitorius, dabar gyvenantis JAV).
Iš visų tų žymenybių neturtingiausias buvo Juozas Miltinis. Jo ir drabužis, ir apavas varganai
atrodė. Kada beveik visi mokiniai jau vaikščiojo uniformuoti, Juozas Miltinis uniformos
neturėjo. Vilkėjo jis pilku natūralios avies vilnos pusmarškoniu kostiumėliu. Švarkelio alkūnės
nutrintos, rankovės trumpos, kelnės potrumpės, apie, blauzdas susisukusios. Batai dideli, turbūt
kieno nors išaugintiniai padovanoti. Vešlūs plaukai trumpai pakirpti šiurpsojo pasišiaušę, ne
šukomis, o ranka perbraukti.
Juozas Miltinis sėdėjo pirmajame suole su mano pusbroliu Vladu Teniu. Atsimenu, J. Miltinis
gerai piešė. Mokytojas Pranas Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip derinti spalvas, kaip išgauti
švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai — t. y.
teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs
364