3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

kojines. Nusimezgiau ir šarmu išbalinau — kojinės baltumu švytėte švytėjo. O kad dar gražesnė
būčiau, mamatė davė man apsirišti savo šventadienę šilkinę skarelę. Išeidama pasižiūrėjau į
veidrodį — buvau graži, kaip iš paveikslėlio išimta!
Mokykloje buvo 4 kambariai klasėms, mokytojų kambarys ir butas sargui. Iš vieno galo buvo
koridorius, per jį buvo einama į mokytojų kambarį, į III ir IV klases. Iš kito galo taip pat buvo
koridorius, jame trejos durys: į I, II klases ir į sargo butą. Be to, buvo durys iš III klasės į I ir iš
IV į II klasę.
Klasės nebuvo didelės, daug mažesnės negu tie kambariai, kur mokiausi liaudinėje. Klasėse
stovėjo dvi eilės suolų. Suoluose sėdėjome po 3—4 mokinius. Berniukai sėdėjo suolų eilėje
arčiau prie langų, o mergaitės — toliau. Mokinių klasėje galėjo susitalpinti apie 30.
I ir III klasės buvo nuo gatvės pusės, į šiaurę, todėl jos buvo daug tamsesnės už II ir IV klases,
kurios buvo į kiemo pusę — pietuose.
Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjas buvo A. Taškūnas. Jis visose klasėse mokė aritmetikos.
Vedėjas buvo jaunas vyras, šviesiaplaukis, aukštokas, liesas. Barzda jo buvo varinė, o akys —
kaip lino žiedas. Visiems mokiniams jis buvo labai geras, o man labiausiai. Jo širdies gerumą
patyriau visai netikėtai ir nelauktai. Štai kaip visa tai atsitiko. Lietuvių kalbos mokytojas buvo
mums uždavęs namie parašyti iš Damijonaičio gramatikos darbelį: vietoj brūkšnelių įrašyti
reikiamas raides. Aš tos gramatikos neturėjau ir namų darbo neparašiau. Mokytojas, tikrindamas
sąsiuvinius, paklausė manęs, kodėl aš sąsiuvinio nerodanti. Atsakiau, kad sąsiuvinį per
skubėjimą namie palikusi. Tada man mokytojas liepė eiti namo ir sąsiuvinį atnešti. Išėjau iš
klasės. Stoviu koridoriuje prie durų ir verkiu. Eina prošal vedėjas. Pamatęs mane, klausia:
— Kodėl ne klasėj? Kodėl verki? Mokytojas išvarė? Už ką?
O aš verkdama prisipažįstu vedėjui:
— Mokytojas liepė eiti namo ir atnešti namų darbų sąsiuvinį. Aš pasisakiau jam, kad sąsiuvinį
užmiršau.
Na, tai eik ir atnešk, — sako vedėjas.
Aš sąsiuvinio negaliu atnešti... Pamelavau mokytojui... Aš neparašiau namų darbo, nes... nes
knygos neturėjau.
Vedėjas žiūri į mane ir kažką galvoja. Pagalvojęs klausia:
— Ar tik vienos gramatikos neturi? O kaip yra su kitom knygom? Turi jas ar neturi?
Nemeluok! Sakyk teisybę.
Ir aš pasisakiau:
— Neturiu nė vienos knygos... Mama neturi už ką man knygų nupirkti.
— Po pamokų užeik į mokytojų kambarį, — pasako vedėjas ir įeina į antrą klasę.
Namo aš taip ir nenuėjau. Palaukiau, kol pasibaigė lietuviu kalbos pamoka, ir tik tada įslinkau
į klasę. Per visas likusias pamokas sėdėjau suole nei gyva, nei mirusi: taip bijojau eiti į mokytojų
kambarį.
Pasirodo, veltui baiminausi. Vedėjas manęs visai nebarė ir nenubaudė už melagystę, o tik
įteikė man šūsnį knygų, sakydamas:
Čia visos knygos tau. Mokykis ir... nebemeluok daugiau!
Mokytojų kambaryje tada buvo ir kiti mokytojai. Visi jie, žvelgdami į mane, šypsojosi, o aš
nebeatsimenu, ar padėkojau vedėjui už knygas...
Knygas namo parsinešiau priglaudusi prie krūtinės. Buvau tada laimingiausia iš visų pasaulio
laimingųjų. Su didžiausia meile sklaidžiau lapus, skaitinėjau, žiūrinėjau. Ir koks tas žodis,
perskaitytas iš knygų, buvo brangus — jis šildė mano mažą širdį. Iš knygų aš galėjau sužinoti tą,
ko iki šiol nežinojau.
Lietuvių kalbos mus mokė Jonas Aukštikalnis. Jis taip pat buvo jaunas. (Visi mūsų mokytojai
tada buvo jauni, išskyrus tik dainavimo mokytoją.) Jonas Aukštikalnis buvo priešybė vedėjui —
aukštas, stambus, aptukęs, akiniuotas. Nei barzdos, nei ūsų nenešiojo. Kalbėjo aukštaičių tarme.
Visada buvo reiklus. Mokydamiesi lietuvių kalbos, negalėjome tinginiauti.
Vokiečių kalbos visose klasėse mokė Aleksandravičiūtė (Viekšnių aptiekoriaus duktė). Kai
kuriems mokiniams vokiečių kalba buvo sunkiai įkandama, ypač kai reikėdavo skaityti ir rašyti
gotišku šriftu.
363