3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Apie stebuklingąją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių
pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia.
Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų
rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis — už pusvaikį, jaunesnysis — už
piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. — žodžiu, dirbo
visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp
tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar
bandą ganys, augesnė — galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma”. Ir būsimasis vyras
buvo parinktas — kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę”.
Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi,
galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man
mokslus išeiti.
Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati
tekinom prie pušies... Apsižvalgiau aplinkui — nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu
aplink pušį balsu kalbėdama:
— Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus
išeitį! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti!
Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies
viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti...
Parginusi karves, pasisakiau senolio namams apie savo nuosprendį.
Senolis pasakė:
— Mokykis, žmogumi būsi.
Bobutė:
— Kam tau — mergelei — tie mokslai reikalingi? Kunigu nebūsi, o vaikams gimdyti ir
auginti didelių mokslų nereikia.
Tetutės palingavo galvas ir nieko nepasakė.
Prašymą, kaip buvau mokytojos pamokyta, parašiau savo vardu ir nunešiau Viekšnių
vidurinės mokyklos vedėjui A. Taškūnui. Vedėjas tuo metu gyveno netoli vidurinės mokyklos —
tuose namuose, kur neseniai dar buvo infekcinė ligoninė.
Įėjau per virtuvę ir pasisakiau ko atėjusi. Mane nuvedė pas vedėją. Jis perskaitė mano
prašymą, šyptelėjo, nužvelgė mane ir, šio bei to paklausinėjęs, tarė:
— Gerai, kad nori mokytis. Užteks vietos mokykloje. Priimsim. Ateik rudenį į mokyklą.
Iš džiaugsmo vos rankos nepabučiavau — tokia buvau laiminga.
Mamatė neapsidžiaugė. Ji tik pasakė:
— Už ką tau knygų nupirksim? Iš ko tu mokysies?
1922 metais ne kiekvienas galėjo būti batuotas. Ir aš, kaip ir daugelis to meto mokinių, į
I klasę atėjau medpadžiais apsiavusi. Buvo tarp mūsų ir naginėtų. Bet tos mokinių naginės buvo
gražiai parauktos: „ant kurpulio ir iš mintinos skūros”. Tokiomis naginėmis apsiavus, ne gėda
buvo ir į bažnyčią nueiti...
Mokiniai anuo metu uniformų dar nevilkėjo, rėdėsi kuo kas turėdamas. Tik vėliau — 1923
metų pavasarį — kai kurios mergaitės siūdinosi tamsiai mėlynas suknutes ir juodas prijuostes, o
berniukai — juodus kostiumus. Švarko apykaklė buvo aukšta, ir pats švarkas kiaurai
užsagstomas — nuo apačios ligi pat kaklo. Tokia mokinių uniforma buvo tik Viekšnių vidurinėje
mokykloje.
Į I klasę atėjau „didele pasišvėitusi”.
Tetutė man buvo dovanojusi pusmarškonio sijonėliui. Kaimo kriaučius — Pranciškus Meškys
— man buvo tą sijonėlį pasiuvęs. Mamatė buvo pasiūdinusi multino bliuskutę — vaivorų
mėlynumo su raudonais delno dydžio bumbulais.
Tą pirmąją dieną, kada peržengiau Viekšnių vidurinės mokyklos slenkstį, aš pati sau buvau
labai graži: alksnio žievėmis dažytas pusmarškonis sijonėlis „kliošinis” — tarsi koks varpelis.
Bliuskutė taip pat „į kliošą” pasiūta. Atrodžiau, lyg būčiau du varpelius vieną ant kito
užsimovusi. Geltonas kasas susipyniau į dvi pynas, palikdama plaukus ligi galo nesupintus, o
kad pynos neišsikedentų, galus aukščiau apvyniojau raudonu vilnoniu siūlu. Nauji medpadžiai,
taukais ir suodžiais ištepti, iš tolo blizgėte blizgėjo. Buvau pati nusimezgusi baltas linines
362