3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Plunksnakočių, pieštukų ir plunksnų galėjome krautuvėje nusipirkti. O jeigu kas<br />
plunksnakočio neišsigalėjo nusipirkti, tai pats jį pasidirbo: dailiai nusidroždavo šakaliuką ir prie<br />
jo galo lininiu suktu siūlu prisirišdavo plunksną. Vėliau ir rašalo jau lengvai galima buvo<br />
krautuvėje nusipirkti. Ir tas rašalas buvo tamsiai mėlynas arba juodas, gražesnis už cheminį.<br />
Knygas, sąsiuvinius, rašomąsias lenteles ir kitą turtą į mokyklą nešiojomės „karazinkose”. Tas<br />
„karazinkas” nupindavo Viekšnių miestelio meistrai iš nuluptų karklo ar žilvičio vytelių. Jos<br />
buvo labai gražios ir patogios.<br />
Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo<br />
Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros<br />
namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”...) Ir į patį namą, ir<br />
į tos mokyklos visus mokytojus bei mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba: man — paauglei —<br />
toji mokykla tada buvo kitas pasaulis — pasakų šalis, kur patekti ne kiekvienas gali.<br />
Liaudinėje mokytis buvo neapsakomai gera, nes mūsų pirmoji mokytoja buvo geriausia iš<br />
visų geriausiųjų mokytojų! Ji savo mokiniais rūpinosi tarsi tikroji motina: vedė už rankos<br />
kiekvieną į gyvenimą. Ir dar — kas svarbiausia — tą kasdienį pokarinį varganą gyvenimą ji<br />
mokėjo mums parodyti šviesiausiomis spalvomis. Iš jos išmokome mylėti savo šalį, savo kalbą ir<br />
didžiuotis gimtuoju kraštu. Mokė ji mus visada būti dorais ir darbščiais žmonėmis.<br />
Daug ką, mokydamasi liaudinėje, pirmąkart išgyvenau. Ir tatai buvo mano pirmosios<br />
mokytojos nuopelnas.<br />
Pirmąkart savo gyvenime 1921 m. atšvenčiau kalėdas prie šviesomis žėrinčios ir papuoštos<br />
eglutės. Atsimenu, eglutė buvo papuošta Viekšnių kooperatyvo salėje. (Kooperatyvo namas<br />
anuomet stovėjo netoli tos vietos, kur dabar yra mechanizatorių mokykla. Tame pat name buvo ir<br />
skaitykla-biblioteka). Mes — mokiniai — prie eglutės sakėme eilėraščius, dainavome, šokome,<br />
žaidėme. Salėje sėdėjo mūsų tėvai. Jie taip pat džiaugėsi kartu su mumis ir buvo dėkingi<br />
mokytojai.<br />
Ir traukiniu pirmąkart savo gyvenime važiavau 1922 m. pavasarį. Tada buvo mano pirmoji<br />
ekskursija, kurią taip pat suorganizavo mūsų mokytoja. Važiavome į Papilę. Papilėje aplankėme<br />
Simono Daukanto kapą. Čia mokytoja mums papasakojo, kas mums — lietuviams — yra buvęs<br />
Simonas Daukantas, kokius jis darbus mūsų kraštui nudirbęs. Iš Papilės žemės parsivežėme<br />
suakmenėjimų ir kriauklelių. Akivaizdžiai buvome supažindinti, kokios gamtos būta Lietuvoje...<br />
Mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugelį metų nebuvau sutikusi savo pirmosios<br />
mokytojos. Ir štai netikėtai sužinojau jos adresą. Pasirodė, gyvenanti visai netoli Viekšnių —<br />
senojoje Akmenėje, Kalno g. 10. Sėdau į autobusą ir tuojau pat nubildėjau į Akmenę. Tiktai<br />
1981 m. liepos mėn. pamačiau savo pirmąją mokytoją. Išbučiavau jos senas rankas ir visų jos<br />
buvusių mokinių vardu padėkojau už tai, ką ji mums — ano meto paaugliams — buvo davusi...<br />
Reikėjo pamatyti, kaip apsikabinusios pravirko dvi senutės: 83 metų mokytoja ir 73 metų jos<br />
mokinė!..<br />
Kai 1922 m. pavasarį baigėme liaudinę, mūsų mokytoja skatino visus toliau mokytis. Ji<br />
pamokė, kaip parašyti prašymą, kur, kada ir kam jį nunešti. Visi prašymą nuo lentos nusirašėme,<br />
bet ne visi įsidrąsinome jį nunešti Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjui.<br />
Iš 1922 m. pavasarį liaudinę baigusiųjų į Viekšnių vidurinę mokyklą įstojo:<br />
Klemensas Baltutis, Antanas Bliūdsukis, Jonas Bliūdsukis, Buivydas, Robertas Birgeris,<br />
Gedgaudas, Kostas Kaktys, Juozas Liutkus, Jonas Stonys, Šiušinskis, Vladas Tenys, Žorys (kitų<br />
berniukų pavardžių nebeprisimenu), o iš mergaičių — Liusė Šiaulytė ir aš.<br />
Man teko mokytis — kaip mano mamatė sakydavo — per didžiausią vargą. Nuo savęs dar<br />
pridursiu — ir per stebuklą.<br />
O stebuklas — norit tikėkit, norit netikėkit — iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo<br />
pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis.<br />
Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingąją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės<br />
keliaudavo jos malonių prašyti. Dabar, manau, nedaug kas ją bežino: nebetiki prietarais! Be to, ir<br />
pati pušis šiandien jau baigia nudžiūti: kol kas dar tebelaiko dangun iškėlusi savo sausas šakas,<br />
tarsi palaimos žemei prašydama. Kasmet, lankydamasi tėviškėje, aplankau ir stebuklingąją pušį.<br />
Liūdnokos mintys švysteli: turbūt nebeilgai ji stovės... Įstatymams paklusnus ir stropus žemaitis<br />
greit nuvers ją nuo kelmo kaip atgyveną. Tada jau ir senesnieji žmonės pušį visiškai užmirš...<br />
361
Change language