3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Padovanotieji 14 kraštotyrinės medžiagos aplankų turi 2449 mašinraščio puslapius. Jau vien iš
to galima spręsti, koks tai didžiulis darbas. Autorė sutinka leisti juo pasinaudoti visiems, kam tai
reikalinga, žinoma, jai apie tai pranešus, ir, medžiaga pasinaudojus, reikia nurodyti šaltinius.
Manau, kad rajono mokytojai, visų pirma lituanistai, turėtų pasinaudoti tokia galimybe.
Viekšniškiai labai dėkingi gerbiamai savo kraštietei A. Lengvenaitei-Urbienei už šį
reikšmingą darbą ir linki jai geros sveikatos, kūrybos ir darbo džiaugsmo.
Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai: Iš kraštotyrininko užrašų //
Vienybė. — 1987. — Kovo 31: ir nuotrauka [deganti Viekšnių bažnyčia]; Bal. 2. — Tekste:
Viekšniai, mokyklos, mokytojai, žmonės. (E. Kentraitė, A. Taškūnas, J. Aukštikalnis,
J. Žilevičius, J. Kačinskas, P. Brazdžius, J. Miltinis, B. Pundzius, T. Šiurkus, K. Baltutis-Dulkė,
V. Rataiskis-Ratas ir kiti). — Visas tekstas:
Šiuos prisiminimus jų autorė, Vilniuje gyvenanti kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė-
Urbienė prieš porą metų padovanojo savo gimtiesiems Viekšniams. Aviacijos pradininko
Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografinėje dalyje eksponuojami ir kiti jos
darbai apie senųjų viekšniškių amatus, kultūrą, tradicijas, papročius. Nemaža šių darbų yra
saugoma LTSR Mokslų akademijos istorijos institute.
Mus sujaudino didelė autorės meilė gimtinei, jos žmonėms, pasakojimo nuoširdumas, šviesūs
žmonių paveikslai, autentiški dar netolimų, bet vis dėlto gana nutolusių dienų vaizdai.
A. Lengvenaitei-Urbienei maloniai sutikus, spausdiname šį pasakojimą, tikėdamiesi, kad jis
sudomins ir skaitytojus.
Redakcija.
Aš esu gimusi 1909 metais. Pradėjau mokytis turėdama 11 metų. Mano broliai buvo lankę
mokyklą vokiečių okupacijos laikais. Iš jų buvau išmokusi rašyti, o skaityti jau mokėjau prieš
pirmąjį karą — paskaitydavau savo senoliui laikraštį ir už tai gaudavau 1 kapeiką... Be to, iš
brolių buvau išmokusi skaityti ir rašyti vokiškai.
Į Viekšnių liaudinę mokyklą įstojau 1920 metų rudenį. Liaudinėje mokiausi 2 metus:
II skyriuje 1920—1921 m. ir IV skyriuje 1921—1922 m.
Namas, kur buvo liaudinė, stovėjo toliau nuo gatvės (dabartinės Vytauto g.), o prie pat jo —
vakarų pusėje — cerkvė. Aplinkui cerkvę augo aukščiausi medžiai, o tuose medžiuose —
daugybė varnalizdžių. Pamokų metu visada girdėjosi nesibaigiantis varnų kranksėjimas.
Nuo mokyklos ligi pat gatvės buvo nemažas plotas, užsodintas vaismedžiais. Po šitą sodą
mes, mokiniai, galėjome bėgioti ir žaisti.
Šiaurės pusėje buvo didžiulis kiemas ir ūkiniai pastatai. Kieme stovėjo „gigantas” — į žemę
įkastas aukštas ir tvirtas sienojas. Prie jo viršūnės buvo pritaisytos keturios stiprios virvės. Virvių
galuose — kilpos. Įsisėdę į tas kilpas, sukdavomės aplink stulpą, aukštai nuo žemės pakildami.
Kieme žaidėme „laptu”, o žiemą čiužinėjome ant kūdros, esančios netoli mokyklos (rytų pusėje).
Tame pat name, kur buvo liaudinė, gyveno ir mūsų pirmoji mokytoja Emilija Kentraitė.
Kambariai, kur mes mokėmės, buvo du. Jie buvo dideli ir talpūs. Viename kambaryje (į rytų
pusę) buvo I ir II skyriai, o kitame — šiaurės pusėje — III ir IV skyriai.
Reikia pasakyti, kad anais laikais visose mokyklose berniukų mokėsi žymiai daugiau nekaip
mergaičių. Ir mokinių amžius — įvairiausias. Pavyzdžiui, kai aš mokiausi II skyriuje, I skyriaus
paskutiniame suole sėdėjo „vyra so oustas ėr tėkros mergės (ne peimenės ėr ne posmergės)”.
Atsimenu Ligeikį ir Mortą. (Deja, pavardę jos jau užmiršau.) Toji mokinių pora atrodė kaip ir
mūsų tėvai, todėl mes — mažesnieji — juos pravardžiavome Adomu ir Ieva — atseit jiedu pagal
amžių buvo mūsų pirmieji tėvai iš Rojaus sodo...
Antrajame skyriuje skaityti mokėmės iš „Žiupsnelio”, o ketvirtajame — iš „Mūsų dirvos”.
„Žiupsnelis” buvo nedidelio formato knygutė, o „Mūsų dirva” — didesnė ir labai graži: raudonu
viršeliu!
Rašyti mokėmės „ant lentelių”. Rašėme su grifeliais. Kas be ko, turėjome ir sąsiuvinių
dailyraščiui, aritmetikai, rašymui, bet juos labai taupėme.
Rašalą mokėjome patys pasigaminti: reikėjo tik ištirpinti vandenyje cheminio pieštuko šerdelę
ir pridėti mažytį žiupsnelį cukraus, kad parašytos raidės blizgėtų...
360