3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

kaimynų čia nėra. Pieną iš kaimo neša — perka. Maitina ir prižiūri mane be priekaištų. Tik
sveikata silpnėja ir tai taip ir turi būti. Išmokau tylėti ir skausmą sutikti. Pasimelskim vieni už
kitus. Ir mūsų šalelėj stebuklų netrūksta, štai svetima kariuomenė nyksta, valiuta nauja,
Popiežius lankosi, laimina, meldžiasi. Kurių akimirką ir aš pastebėjau kai duktė pakvietė prie
televizoriaus.
Ir rašymo priemonės, ir drebanti ranka, ir menkas matomumas liepia baigti.
Visokeriopos Dievo palaimos visur ir visada. Su Diev. Apkabinu, glaudžiuos, bučiuoju.
Emilija.
1993 09 09 pradėta. Dabar 09 11.
Nebematau perskaityti. E.
Į muziejų m-loj nedėk. E.
Amelijos Urbienės laiško Emilijai Tėvelienei 1993-10-07 ranka rašytas nuorašas // Yra
Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Vilnius, 1933 m. spalių mėn. 7 d.
Mano Brangioji — Mieloji Pirmoji Mokytoja!
Didžiausias dėkui už laišką, kurį man Tamsta parašei 1993. 09. 09-11 d. Apsidžiaugiau!
Atrodo, kad aš, toji kadaise buvusi maža mergytė, dabar vėl atsistojau šalia Tamstos... Kaip tas
laikas greit lekia! Net nesinori tikėti, kad Tamsta jau gyvenate 96-tuosius metus, o aš — jau esu
įpusėjusi gyventi 85 metelius... Taip jau Gerojo Dievulio surėdyta: žmogus, Dievo pasaulyje
gyvendamas, turi būti dėkingas Jam, kad leidžiama gyventi...
Atleiskite man, kad Tamstai ilgai neparašiau. Sirgau. Mano sveikata prieš kokį pusantro
mėnesio labai suprastėjo. Sirgau gripu. Turėjau apie 40º temperatūros. Šiaip taip, gerdama
daktarų nurodytus vaistus, tą temperatūrą sumažinau. Pasigirsiu: dabar turiu tik 35,4! Būtų gerai,
bet sveikata prasta. Tik vakar pirmąkart išėjau į krautuvę maisto nusipirkti: neturėjau sveikatos
— svaigo galva, krėtė šaltis. Be to, nežinau nuo ko (greičiausia nuo drėgnų šaltokų orų) pradėjo
skaudėti rankų ir kojų sąnariai. Skaudėjo taip, kad vyras turėjo mane aprengti, guzikus
susagstyti, galvą sušukuoti ir t. t. — žodžiu, anot Balio Sruogos — „pasidariau klipata”! Vis tiek
vilties neprarandu: Dievulis suteiks man jėgų gyventi ligi 2000 metų. Šito aš labai noriu ir tikiu,
kad mano dideli norai išsipildys. Šito nori ir mano mielas Dominykas: abu norim pažvelgti, koks
bus tas trečiasis tūkstantmetis... Mano Dom. sveikata yra prastesnė už manąją: jo vieno dabar į
lauką nebeišleidžiu — bijau, kad nepargriūtų ir kaulelių nesusilaužytų. Tai taip ir gyvename
vienas kitą prilaikydami.
Iš Tamstos laiško supratau, kad šiuo metu su savo dukrele Emilija įsikūrėte Pluogų kaime.
Dieve, laimink Tamstą ir Tamstos vaikus! Tamsta savo gerąją širdį atidavei ne tik savo vaikams,
bet ir mums, kadaise buvusiems savo mokiniams! Ir dabar, nežiūrint su kuo ir kur bekalbėčiau
apie anuos senesniuosius laikus, prieš akis iškyla Mano Pirmoji Geroji Mokytoja!
Ir dabar dažnai pasimeldžiu už Tamstą: prašau Dievą, kad ir šiandien mūsų anūkai ir
proanūkiai į gyvenimą eitų tokių pat Gerų Mokytojų vedami, kokia man buvote Tamsta.
Linkiu Tamstai ir Tamstos vaikams — vaikų vaikams — laimės, džiaugsmo ir geriausios
sveikatos.
Mano Mielas Dominykas siunčia Tamstai geriausius linkėjimus.
Bučiuoju Tamstos rankas
mokinė Amilė
P. S. Kai tik mano sveikata pagerės — tai yra „pabėgs iš rankų ir kojų sąnarių skausmai”, aš
parašysiu apie savo ir mano Mielojo Dominyko dabartinius darbus. O šių darbų nemažėja, mat,
tvarkomės savuosius „raštus”, norime, kad po mūsų paliktų visa tai tvarkingai sutvarkyta, ką per
gyvenimą esame padarę. Am.
358