3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Tamstos rūpestį. Visu savo esimu tada, prieš daugelį metų, kiekvieną Tamstos žodį dėjau į savo
širdį. Tą žodį laikau ir dabar savo širdyje.
Tamsta laiške rašai, kad šiandien, galvodama apie savo praeitą gyvenimą, jautiesi nepadariusi
to, ką galėjai padaryti. Tas yra neteisybė. Tamsta daug padarei kitiems — tai yra, visiems
žmonėms, tarp jų ir man. Be to, jau toks yra žmogaus gyvenimas, kad žmogus, senatvės
sulaukęs, jaučia galėjęs daugiau gerų darbų padaryti. Ne sau, o ypač kitiems žmonėms. Manau,
kad ne tik aš, bet ir visi Tamstos buvę mokiniai esame dėkingi savo Pirmajai Mokytojai — kad
šiandien mes, mūsų vaikai ir vaikų vaikai esame tikri lietuviai.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1992. — Rugsėjo 17. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
„Vakar buvo atvykusi iš Druskininkų mano a. a. sesers marti. Pamačiusi nusistebėjau, lyg ir
nudžiugau. Mat prieš keletą dešimtmečių esu savo apdovanojimą Gedimino ordeną jos vyrui
kaipo kolekcionieriui palikusi. Dabar, kai bylos dėl namų, ūkio grąžinimo, kurį komunistai, mus
ištremdami Sibiran, pasisavino ir kurį, apeidami įstatymus, ligi slenksčių „išparceliavo”, norėjau
su savo žymumu pradėti ieškoti teisybės. Parašiau kolekcionieriui ir prašiau atiduoti kas mano. Ir
štai jo žmona atvažiavo, bet, deja, be ordeno. Paaiškino, kad esą labai seniai tą ordeną esąs
išmainęs negrąžinamai. Ką aš jaučiau tą valandą, sunku pasakyti. Aš jokių įrodančių dokumentų
neturiu — tremty žuvo.”
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1993. — Rugsėjo 09-11 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Visas tekstas:
Geroji, mieloji Amelija ir Gerb. Dominykai ir Artimieji.
Kaip ne keista — aš Pluoguose, netoli tos vietos, kur tu, brangioji, esi beveik mirtinai
susižeidusi, bet Dievui globojant vėl gyveni, rūpinies negaluojančiu Vyru ir kt. Kad ir ne tokia
stipri, žvali, tvirta, kokią mačiau paskutinį kartą Akmenėj, kur mane ir vėl buvai aplankiusi su
reikšmingom dovanom ir savo širdies šiluma. Tada ir visada atmenu Tave kaip didžiadvasią,
nebijanti kliūčių, o jų daug buvo Stalino gadynėj, rašei ne tik laiškais, bet ir spaudoj, mane
sušelpei, kada beveik visi mokiniai, pažįstami, net giminės vengė manęs kaip raupsuotosios,
kuriai tenka slėptis ir baimėj nuošaly nakvoti. P. p. Rupkaitės paskui priglaudė. Iš Sibiro po
20 m. grįžau viena ir tokia be ginklo, balso, be žmogaus klajojau po Gimtinę ir dar ieškodama
Gražinai darbo vietos. Suradau. Grįžo su šeima ir daiktais į mano surastą pastogę.
Vėliau gavo gerą valdišką butą, kur ir mane prirašė. Kai pasistatė savo namą su visais
patogumais, partraukė ir mane liūdinčią, lyg supratusią kokią nelaimę. Ir iš tikrųjų iš ten vėliau
buvau žento išvaryta, ir atsidūriau Šilutėj, kur ir čia manęs neapleidai, bet savo turiningais
laiškais stiprinai, guodei seną, insultą pernešusią ir kt. negandas. Ir kaip aš Tave galiu pamiršti.
Visuomet mano maldose randi vietą.
Nebežinau, ar pranešiau dar vieną skaudų įvykį. Šilutėj, vienam kambary, kur gyvenau, po
ligų mirė anūkėlė Audronė 31 metų Katauskaitė Judelienė, baigusią aukšt. m-lus; paliko dvi
dukreles Mildą ir Eglę — dabar jau mokinės. Kurios motinos laidotuvėse nedalyvavo, buvo
Tauragėj, kur jų tėvas Judelis su kita žmona gyvena ir kitus vaikus augina. Skaudūs dalykai
mirštant matyti, vėliau grabe čia pat pašarvotą. Vainikai, gėlės, krepšeliai, žmonių minia, kur ir
Gražina su Vyru ir vaikais atvyko, ir aš visus juos pabučiavau prie velionės karsto, nežinau
kodėl, gal bijojau, kad anūkėlė neatsimerktų. Tai man buvo l. sunku, bet padariau. Gal ir Gerasis
Dievas pasigailės manęs mano paskutinėse šio gyvenimo pasauly valandose.
Čia dabar yra likusi tik viena sena, apirusi troba, kur Ema su Žentu atsiremontavo kambarius;
man atskiras kambarys į vakarų ir šiaurės pusę, dubilti langai. Yra ir apšvietimas. Sumanus
Aloyzas dar pavasarį ant buv. klėties vietos įrengė ir pasodino-pasėjo daržovių, bulvių, kurias
dabar nukasė ir skanias valgome, ir kitas. Šiedu vaikai labai darbštūs. Nors dialogo nėra, bet ir su
savo paskutine akim matau jųjų visokeriopus, nesibaigiančius darbus. Galima įsivaizduoti, kaip
tuščioj vietoj pradeda atgyti gyvenimas. Tai ne aprašoma, tik reikia pamatyti. Regimraty-akyraty
— gorizonto platybėj, kurio tokio nei Sibiro kalnuose, nei miestų aukštose statybose nebuvau
mačiusi, dabar tik stebiu tą gorizontą plačiausią, ilgiausią; matau ir Viekšnių bažnyčios bokšto
viršūnę, kur šalia ir aš gimiau, ir dar ten troba stovi irgi ne mano, kaip ir žemelė. Artimų
357