3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

sūnui, kuris neseniai čia buvo, esu įdavusi savo žyminį Gedimino ordiną. Ir dabar neišdrįsau
kreiptis į jį ir prašyti, kad atiduotų man jį. Jis labai daug yra man padėjęs ir Arūno reikaluose ir
siuntiniais į Sibirą, kai Katauskų vaikai buvo palikti.
Dabar tur būt ir paaiškėjo, kodėl jubiliejuose mus tyla pagerbė ir tie, kurie viską žinojo. Tik
Tu viena, nepabūgusi jokių ir Šiaurės, ir Viekšnių vėjų, mūsų nepamiršai, kaip ir visą laikotarpį,
kai buvo ir laiškai, ir žmonės sekami, kontroliuojami.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Lapkričio 22. Šilutėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Mieli ir brangūs mano Žmonės gerbiamieji Amelija ir Dominykai Urbai! Po neišmiegotos
nakties, aš, Emilija Tėvelienė-Kentraitė, gimusi 1899 metų kovo mėnesio 30 dieną Viekšniuose,
dėkoju už gautą Jūsų išsamų, malonų kaip visada, laišką. Tamstos laiškus jau pasiuntė paštu į
Viekšnių vidurinę mokyklą mano geroji duktė Emilija. Ir kvitą turiu. Tik nežinia, ar gavo. Dėl
manųjų Tamstai rašytų per ilgą stagnacijos laikotarpį laiškų — sunaikinti ir tiek. Juk viekšniškiai
mokytojai, pedagogai niekino, vengė manęs, grįžusios iš tremties, Sibiro. Net tas, kurs mano
name dešimtmečius gyveno, nepasiūlė man kampo, klaidžiojančiai be pastogės, be kampo. Tik
neperseniausiai Gražina sakė, kad to mokytojo žmona (mano giminaitė) telefonu sakiusi, kad
mano namas esąs naikinamas. Be to, ir kiti mokytojai, kurie turi mūsų spintą su 3 tūkstančiais
knygų, ąžuolinę, Jonavoj dirbtą, irgi niekuo nepadėjo, tik vengė susitikti. O valdžios pareigūnai
grąsino atgal išsiųsti. Ir neseniai įvykęs mokyklos jubiliejus rodo, kad mes esam užmiršti,
paniekinti.
Prisiglaudusi Mažosios Lietuvos pasienyj, vokiečių — prūsų palikto avarinio namo bute
tūnau, viena akim šiek tiek matanti, drebančiom rankom ir su kitomis negaliomis, sakau, daryk,
kaip savo išmintimi žinai.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Gruodžio 4. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Niūrus rytas. Naktį miegojau nedaug. Ši diena su liūdnais prisiminimais, mat 1960 metų
gruodžio 4 dieną prie Vilniaus, bendrabučio kambary aš vienut viena numarinau savo vyrą
Bronislovą Tėvelį. Numazgojau, aprengiau ir iš guolio nešiau į kitą kampą. Apkabinusi prašau
— Broneli, apkabink — sunku nešti. Už kojų koks tai berniukas padėjo. Duktė Emilija
komandiruotėj. Vargais negalais įklimpusią surado. Ir tik kitą dieną grįžo. Nežiūrint į tai, kad
motina keliavo 6 dienas su visokiausiais skaudžiais nuotykiais: trijų kilometrų kalnas peržengtas,
bilietų nepripažino Kalnų Altajuj pirktų, ir vėl Byjske pirkau. Laidojimas gruodžio 7 dieną. Tarp
nepažįstamų lenkų, kurie ir pagiedojo.
Šiandien čia viską prisimenu. Per radiją girdžiu Mocarto Rekviem. Lyg tyčia mirimo dienai
paminėti. Ir štai Tavo laiškas. Ar neatsitiktinumas? Nubraukiu ašarą nuo pusiau aklų akių ir
sakau: Ačių Tau, Viešpatie, už suteiktas geradėjystes, man, menkam vabalui, saujai dūmų!
Emilijos Tėvelienės laiškas Amelijai Urbienei. — 1992. — Gegužės 15. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
„Šilutė, rytas. [...]. Šis žentas Aloyzas greit išvyksta gyventi į Viekšnių valsčių Pluogų
(Plougų) kaimą, kur buvo paliktas mūsų ūkis su 7 pastatais, žeme, gyvuliais, kryžiumi kiemo
vidury. Dabar ten liko tik šulinys, seno sodo keli arai ir apgriuvusi troba. Žemė, zokonus apėjus,
išparceliuota ligi slenksčio svetimiems, nepažįstamiems žmonėms. Troboj gyvena nepažįstamas
senis. Ir į ten vyksta šis žentas, žadėjo ir mane ten nuvežti...”
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1992. — Birželio 6 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Mano Miela Brangi Mokytoja! Didžiausias dėkui Tamstai už laišką, kurį man parašei gegužės
mėnesio 15 dieną. Ir koks buvo džiaugsmas: mat gegužės mėnesio 15 diena yra mano gimimo
diena. Skaitydama Tamstos laišką aš tartum buvau ne 83 metų, o anų — senų laikų paauglė
mergaitė, kada 1920 metais išgirdau Tamstos balsą, visa širdimi jaučiau Tamstos gerumą ir
356