3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Lapkričio 8. Šilutėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
O aš šį rytą lyg iš medžio iškritusi. Jau vakar vakarienės nevalgiau, ir pusryčius —
nenorėdama. Akis tik viena šiek tiek temato, rankos dreba, šūviai į galvą ir į širdį kartojasi, kojos
ledinės. Aš jas trinu, karštu vandeniu šildau. Skonis, uoslė — jaunatviški. Tai tokia būsena. O čia
ir vėl apsiniaukę, lauke lietus.
Iš Tavo laiško suprantu, kad Tu sunkus ligonis, tik dvasiniai tvirta be galo. Praeivis sakė
skaitęs spaudoj R. Žilevičiui užuojautą — motina mirus. Tai gal jau ir Liusės sesuo nebegyvena.
Gerai sumanei Tavo laiškus man rašytus pasiųsti į Viekšniuose įsteigtą muziejų, Tavo skyrių.
Mat atsirado žmonių, kurie įvertins ir Tavo kilnius darbus. Stengsiuos nusiųsti.
Dabar eikim į Viekšnius, į mokyklos jubiliejų. Kur Tu, atrodo, dalyvavai ir stagnacijos
periode išdrįsai ir apie mus bedalius prisiminti. Kur rengėjai neobjektyviai nepaminėjo
Bronislovą Tėvelį, kuris labai daug pastangų, klapatų turėjo statant tą mokyklos pastatą. Kelis
kartus yra buvęs nuvažiavęs pas ministrą Juozą Tonkūną su klebonu Jonu Navicku, vėliau
viekšniškių mokinių Maigų pušyne nužudytu. Be to mokytojas Tėvelis buvo populiarus ir kaip
aktorius, kurs vaidino visokioms organizacijoms, buvo bitininkas, kurs veltui aptarnaudavo net
sodžiuose gyvenančius ir prašančius pagalbos, buvo ir sodininkas. Ir iš viso žinomas ir
gerbiamas vyras. Net seni Ligeikiai Pluogų kaime už mažą pamokėjimą paliko Tėveliui visko
pilną ūkį su mišku ir gražia sodyba, kryžium. Kur, kai mus išvežė tremtin, apsigyveno
Domininkas Tėvelavičius (vyro brolis), auginęs dukrą ir sūnų, aukštus mokslus baigusius. Kai
Vilniuje Rasų kapuose buvo supiltas kauburėlis ant Bronislovo karsto, tas Pluogiškis ministras
Alfonas Tėvelis priėjęs padavė man ranką ir pasakė einąs į darbą, o žmona atsigulusi ligoninėn.
O mudvi su Mylele palikom bestovinčios tarp svetimų žmonių, lenkų. Emilija bendrabuty
laikinai buvo prisiglaudusi. Ten ir vyras mirė ant mano rankų. Net numazgoti nebuvo kur ir kaip,
tik vandens kibiras ir viskas. Tada Emilija buvo išvykusi komandiruotėn. Kai aš pernešiau iš
guolio mirusįjį, padėjo koks tai vaikiukas. Pagaliau grįžo Emilija. Apkabinusi mirusį Tėvą,
nualpo, ir aš turiu du negyvėlius...
Penkis metus badavome tremty, mirė ir mano Motina. Trys gulėme su šiltine. Vyrui — dar
lėtinis plaučių uždegimas. Septynis kartus buvo apmiręs. Ligą parvežė vyras iš piemenų Altajuje,
kur remontavo jų patalpas. Pirma dirbo su arkliais. Iš mažens jis mokėjo visus žemdirbio amatus.
Kai tarnavo pas komunistą Taurinską pusvaikiu, liepdavo vežioti siuntas. Vėliau Šiauliuose
Mokytojų Seminarijoje. Kaip gabus — su stipendija. Vežiodavo ir tada Taurinsko siuntas.
Blaivus, ne rūkorius. Tik kai žmonės sužinojo apie mudviejų santuoką, ne retas rankomis plojo
— kaip čia bus — davatka su bedieviu. O jis maldingesnis buvo už mane.
Po ligoninės išvežė nesveikus į išardytą, išvogtą mažą kambarį mus tris. Gražiną ir mudu. Be
nieko, be kuro. Invalidas buvo paskirtas nakties sargu prie sandėlio. Sandėlininkui nepatiko, kad
sargą randa vis miegantį. Nusikratė. Patarė Bronių Tėvelį paskirti bitininku. Vos kelios bičių
šeimos tebuvo. Vasara produktinga, planas perpildytas. Pradeda su juo skaitytis. O jis
neakivaizdiniai mokosi institute Maskvoj. Rašomi kontroliniai darbai, iš viso — 14. Su savo
produktingais darbais, parodomis — dalyvis Maskvoj Žemės ūkio parodoj. Kai Šiaučiūniukas
parvežė Bronių Tėvelį į Lietuvą, buvo jam pasiūlyta dirbti bent keliuose technikumuose. Iš
Sibiro vyrą, po sunkios pavyzdingos operacijos Barnaule, parvežė Šiaučiūnas Vytautas (o tą
mažą Vytuką vyras buvo išgydęs nuo plaučių uždegimo). Šiaučiūnienė-Ona Dantaitė man parašė
— juk prieš Dievo Altorių prisiekei neapleisti, o dabar apleidi. Atvyk tuoj, padėtis pavojinga. Tai
šešias dienas važiavau ir dar gyvą radau. Mirdamas pasakė: Nors žąslais ir kamanomis mane
NKVD smaugė, mano sąžinė tyra — nė vieno neišdaviau, nepardaviau.
Rasų kapinėse yra paminklas ant mano vyro kapo. Labai daug pergyventa, kol iš Akmenės
dirbtuvių atvežtas. Atvykau anksčiau. Pusdienį ieškojau kapo — suradau tik pagal dirbtą vainiką
ant mažo kryžiaus. Ilgas laukimas sutartoj vietoj išsekino jėgas. Paminklą pastačius, Vilniuje prie
vagonų pargriuvau be sąmonės. Atsitiktiniai žmonės mane įkėlė į vagoną, ir tokia, su persėdimu,
grįžau į Akmenę, su iškreiptu veidu, visa sužalota.
Kažkur turėjau, dabar neberandu, mokytojos J. Janišauskaitės laišką, kuriame
charakterizuojama Emilijos Tėvelienės veikla. Tai menkniekis, toks pat ir mano darbų
Viekšniuose, kur apstu ir klaidų, ir pasikarščiavimų, ir netaktų. Dar nepasakiau, kad mano sesers
355