3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

vandeniu. Sakoma — visi raumenys smegenyse turi savo atstovybes. Te mano žodžiai ištiesina
sielą, kaip mankšta kūną. Paskutinė gija, siejanti su šiuo gyvenimu. Juk jau baigiu 92 metus.
Saulės žvilgsniais žydėki dangau virš pražilusios mano Tėviškės! Sunku rasti žodžių, kurie
išreikštų visą beribį skausmą — rūpestį, kurį šiandien jaučia tikro lietuvio širdis. O Marksas rašė,
kad laimingiausias žmogus, kuris stengiasi padaryti laimingais kuo daugiau žmonių. Tai yra
džiaugsmas kurti laimę kitiems žmonėms. Ar daug dabar Markso pasekėjų? Nedžiugina ir mūsų
Parlamente rietenos. Atleisk, jei šiandien aš abejoju visu pasauliu, šia visa žeme. Jei stovim
kryžkelėj su perplėšta širdim nežinomos nakties skausmingam laukime... Tai ne pesimizmas, o
realybė, suaudrinta siela. Baigiu Mackevičiaus žodžiais:
Brangioji, jeigu pasaulyje Jūsų nebūtų, gerumas ir meilė netektų vardų, nešildytų saulė,
šaltiniai išdžiūtų, ir žemė visa apsitrauktų ledu. Glaudžiu, apkabinu su meile. Su Dievu. Visus
miniu. Emilija.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Spalio 9. Šilutė // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Aną savaitę buvo atvykusi iš Kauno tūla rusė Gomulickaitė Halia su vyru Petru pasiimti mano
parašo po liudijimu, kad jie turėjo prie Meižių ežero dvarą. Aš tą žinojau. Kai 1929 metais pėsčia
vasarą grįžusi iš Vilniaus laikinai buvau sekretore Komisijoj, surašinėjau nuostolius karo
padarytus. Tada ir Gomulicką pažinojau. Dabar tas mano parašas, notaro patvirtintas, paštu
išsiųstas.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Lapkričio 3. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Praėjo ir Visų Šventų, ir Vėlinės čia pat prie lovos. O taip norėtasi pabūti su minia žmonių,
raudančių ir siunčiančių savo atdūsius ten... Dievas yra, yra ir dvasinis pasaulis. Tai jaučiama
visur, visad, o ypač šiose šventėse. Ir savųjų kapų negaliu aplankyti, nes mano Tėvas Čikagoj,
Mama Altajaus krašte, brolis Laižuvoj, sesuo Druskininkuose. Bet aš ir šių ir daug kitų mintyse
— maldose supilu į didį kapą, apraudžiu, apraudoju, ir beveik kas dieną atmenu.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1991. — Balandžio 17. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Man jau 92-eji. Atvelykio išvakarėse aplankė mane iš Šiaulių Kontvainytė Eufemija, nešina
dideliu, gražiai papuoštu tortu. Visą naktį šnekėjo, o ryte išvažiavo. Ji yra ilgokai gyvenusi mūsų
ūky, už ruskių sodos, kur gyveno Tėvelavičiai. Tada ten buvę 12 melžiamų karvių, 4 prieaugliai,
2 paršavedės su paršiukais, 3 arkliai, būrys avių, žąsų, 7 pastatai, sodas 3 hektarų. Senelė
karšinčka B. Ligeikienė. Gaila, nepaklausiau, kaip, kada ir kur ji mirė. Taip žmonės ir gyveno, o
savininkai, bado, ligų, vargų spaudžiami, gyveno nešelpiami. Aš apie to ūkio padėtį tada beveik
nieko nežinojau, nesakė, užtat dabar žinau.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1991. — Spalio 31 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Tamsta klausi, ką daryti su mano laiškais, kuriuos aš esu Tamstai parašiusi ir kuriuos Tamsta
turi ir kuriuos gaila naikinti. Čia aš taip pat galiu pasakyti tą patį apie Tamstos laiškus man
rašytus — turiu visus. Tuoj parašysiu, ką aš šią akimirką sugalvojau. Viekšnių vidurinės
mokyklos chemijos mokytoja Irena Saltonienė, Kraštotyros būrelio vedėja, yra įrengusi mano, tai
yra Amelijos Lengvenaitės-Urbienės, kampelį. Aš mokytojai esu pasiuntusi visas savo surinktas
medžiagas — ir tautosakines, ir etnografines — iš Viekšnių miestelio, jo apylinkės. I. Saltonienė
tame kampelyje yra surinkusi viską, ką yra išspausdinęs Akmenės rajono laikraštis „Vienybė” —
kai kuriuos mano atsiminimus apie Viekšnių vidurinę mokyklą ir kitką. Esu nutarusi šitam
kampeliui perduoti visus Tamstos laiškus. Būtų gera, kad visi Tamstos ir mano laiškai būtų kartu.
Tegu žmonės pamato, kokie nuoširdūs santykiai yra buvę per daugelį metų tarp Pirmosios
Mokytojos ir jos mokinės.
354