3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Sausio 20. Akmenėje // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Prisimenu Viekšnių pradžios mokyklą, „Eglutės” vakarus. Kai vienas mokinukas, nusilenkęs
publikai, pasakė: „Sveiki apsilankę, mūs brangūs sveteliai, Jums tariame ačiū kaip mokam, kaip
galim...” O tada jau šventoji programos dalis. Po to šventos giesmės. Mokinių choras ne
sutartinių, bet iš natų, net trimis balsais — ką buvau išmokusi Vilniuje iš Tallat-Kelpšo, kunigo
Brazio ir kitų. Po to tautinė dalis. Įnešamas Vytis — plakatas su gražiu žirgu. Ir vėl monologas,
dainos. O vėliau linksmoji dalis — rateliai, aguonėlė, Jurgelis-meistrelis. Į tokią „šventę” porą
metų buvo atvykę J. Tonkūnas, Kundrotas, tada ne ministrai, o Žemės Ūkio Akademijos
dėstytojai profesoriai, kanauninko klebono Jono Navicko giminaičiai. Mat, pakvietimus
išnešiodavo Viekšnių gydytojams, „kartožnikams” ir kitiems. Klebonas nė karto nėra buvęs, bet
savo svečius atsiųsdavo. Kartą Kaune, važiuodami į operą, susitikome gerbiamą profesorių
J. Tonkūną. Sužinojęs mano tikslą, pasakė: „Jūs turite savo operą Viekšnių pradžios mokykloje”.
To pasakymo lig šiol neužmirštu. Juk tai ir atpildas už įdėtus darbus, nesigailint jėgų, sveikatos.
Kartą su mokyklos mokiniais, daug choristų vykome į Telšius. sustojome Žemaičių
Kalvarijoje. Mokiniai bažnyčioje sugiedojo kelias giesmes irgi trim balsais. Džiaugsmingai
išlydėjo vienuoliai ir žmonės. Vėl džiaugsmas.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1990. — Vasario 6 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Tamstai paštu pasiunčiau „Aušrinės” 6 numerį. Ten mano parašyta apie visus mano gyvenime
buvusius mokytojus. Ir apie Tamstą. 70 metų prabėgo nuo tos dienos, kada Tamsta, Mokytoja,
prakalbote mums mažiukams. Aš ir šiandien tebegirdžiu Tamstos balsą. O žodžiai ir šiandien
man tebešildo širdį. Ačiū Tamstai, kad aš šiandien esu tokia, o ne kitokia.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Vasario 19. Šilutėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Laiškas pirmą kartą su minorine gaidele: sergate. Visos ligos — sunkūs pergyvenimai, o akių
— ypatingai. Visai nematau ir aš su kaire akim. O laiškas gautas, pilnas vilčių dabarčiai, ateičiai.
Ačiū. „Aušrinė” atėjo tada, kai buvau didžiausiame dvasiniame skurde pasimetusi, išsekusi,
pavargusi. Radusi ir apie save meilingų žodelių, kurių negirdėjau nuo pat mažumėlio. Dėkui. Ir
vėl lyg sutvirtėjau, atsigavau.
Tavoji knyga „Aš ir mano seneliai” guli prie manęs ant tumbelės, greta su šventraščiu. Kai
sunku, paskaitau, ir lyg aš eičiau su Tavim per Juodeikio miškelį, pro Cudauną pušį, į Kegrių
pušyną, į dėdės Antano Dainiaus sodybą, būkštaudama, kad „velnio pelkelė” vidury Kegrinės
nepaklaidintų.
Atvežė pranešimą, kad esą atsiųsti pinigai į Akmenę. Kaip tremtiniams už paliktą turtą. Beje,
gaunu ir padidintą pensiją. Nėmaž nedžiugina mane tie Judošiaus grašiai, ir ar galima tas
materialias ir moralines skriaudas, patirtus vargus, netekimus uždengti?! Amžiną atilsį mano
Motina badu mirusi guli ten Sibire. Ir tegu. Atmenama šventų Mišių auka. Sušelpiu ir Kemerove
gyvenančius, nemokančius nė žodžio lietuvių kalba, neužmirštu ir Naujojoje Akmenėje statomos
šventovės. Jei galėčiau vaikščioti, gal ką ir geresnio padaryčiau.
Turiu atsakyti į septynis ar daugiau laiškų, bet taip esu negalinga, o vis dar tebeseku mūsų
Šalelės godas. Viską žinau, ir tarptautinę padėtį, kuri klostosi siaubingai. Visus suvažiavimus,
kaip antai, komunistų, ir Parlamento, ir kitus nuo pradžios iki galo sekiau ir seku. Žiūriu
sekmadienių rytines valandėles. Graudina Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas, kurį
matydavau beveik kas rytą keturis metus pusbadžiu.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1990. — Rugpjūčio 26. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Pasauly jau ne taip daug jėgų, kurios galėtų taip paveikti sielą, kaip Tavo moralinis grožis
laiškų, kuriais Tu taip moki paskleisti kilnių idealų, svarbiausia — suprasti kito žmogaus dvasinę
būseną. Atsikėliau suglebusi, žvalumo gal padės gauti autotreniruotė, apsitrynimas šaltu
353