3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Su tikra teisybe turiu pasakyti, kad anais laikais jaunimas buvo blaivus. Porą kartų
viekšniškiai buvo nuvykę į Rekečių pradžios mokyklą ūkininko Degaičio troboj. Vasarą
vaidinimai būdavo prie klėties. Malonu atminti, kad iš būrio atvykusių nė vienas nebuvo girtas
arba išgėręs.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1989. — Birželio 28 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Mano Miela Brangi Mokytoja! Siunčiu Tamstai šiemet išspausdintą, ką tik išėjusią iš
spaustuvės savo knygutę. Čia mano vaikystės vaizdeliai. Pasidariau „jauna rašytoja”! Gražu!
Neseniai sugyvenau 80 metų, o sugrįžau savo knygute į vaikystę...
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Liepos 17. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Beldžiuosi į Jūsų duris ir, žemai nusilenkusi, dėkoju už malonias dovanas — knygą „Aš ir
mano seneliai”. [...]. Dar ne visą knygą perskaičiau. Turėjau baigti Gustainio „Be kaltės”, kur ir
apie mane žodelis. Ypač maloniai nuteikė ten aprašomi Sofijos Čiurlionienės laiškai ir jos
visokeriopa pagalba nelaimingiesiems, visai svetimiems, tremtiniams, na ir josios Žento, jo
šeimos geraširdiškumas.
Nesu vieniša, gaunu laiškų. Kiek liūdniau su E. Žilevičiene. Labai beviltiškai parašė: „Šis
paskutinis”. Sunku jai. Ir padėti negaliu. Vakar aplankė mane buvsi mokinė Zofija Šiaulytė-
Tirkšlienė, čia, Šilutėje, gyvenanti ir turinti jau daugiau nei 30 metų vyrą paralyžuotą. Butas be
patogumų, bet nė kiek nesiskundžia, neaimanuoja. Tuo padarė įspūdį — reikia viską iškęsti
gyvenant. Džiaugiuosi, kad dar sveikuojat. Tedžiugina ir geros vilties, sveikatos teteikia
Aukščiausias Visiems. Vienykimės maldoje, tai didi galybė žemės klystkeliuos.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Liepos 18. — Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Ką tik gavau šiltą malonų laiškelį iš Akmenės. Rašo mokytojos pensininkės Rušinaitės ir
mokytoja A. Černienė. Mokytojos pensininkės Ona ir Augustina Rušinaitės atsiuntė man 4
nuotraukas Viekšniuose statyto, rodos, 1930 metais, Vytauto Didžiojo paminklo. Vienoje pusėje
Vytautas Didysis, o kitoje pusėje — šventas Aloyzas. Paminklas aptriušęs, juk visgi seniai
neremontuotas, bet cielas, o tai stebuklų stebuklas baisiaisiais raudonojo teroro laikais — taip
teigia mokytojos Rušinaitės.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Lapkričio 17. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Ačiū, kad mane minėjime paminėjai, o Tėvelis Bronius ne kartą su tuometiniu klebonu
kanauninku Jonu Navicku yra važiavęs pas tuometinį švietimo ministrą, klebono giminaitį
J. Tonkūną — ir mokykla pastatyta. Deja, joje mokėme tik vienerius mokslo metus — buvome
„iškeldinti” ne mūsų noru į Juodeikių pradžios mokyklą, o iš ten — į Sibirą. Apie šventę
Viekšniuose rašė gauta spauda ir mokytojos seserys Rušinaitės. Aš dar gyva, vis paskaitau Tavo
man padovanotą knygą, kur viskas kaip gyva... Matau blogai, skaityti nelengva, taip ir rašyti. Aš
vis Tave įsivaizduoju gyvą — sveiką, idealią, į viską žiūrinčią per optimizmo prizmę. Ačiū
Dievui.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1989. — Gruodžio 15. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Taip norėjau Tau, brangioji, apie visas godas parašyti, ir planą buvau susidariusi. Tačiau
šiandien nieko nebegaliu. Pasakysiu tik tiek, kad Tu esi mano jėgų Šaltinis, padedantis gyventi ir
taip ilgą mano gyvenimą. Neapleidai manęs stagnacijos periode, kada daugelis mano buvusių
mokinių nusigręžė. Prisiminei mane viešai Viekšnių suvažiavime.
352