3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Birželio 14 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Šaltas pavasaris verčia mus ne juokais susirūpinti savąja sveikata. Juk ir man jau greit bus 80
metų! Beliko laukti tik vienerius metus ir vienuoliką mėnesių, nes esu gimusi 1909 metų
gegužės 15 dieną, per šventą Sofiją. Kai mane vežė krikštyti ir tėvai jau buvo parinkę vardą —
Zosė, tai kūmus sutiko pakelyje mano tetutė Ona. Ji išpeikė mano būsimąjį vardą, sakė:
„Nepuikus vardas. Visi vaikai sakys — Žosė, Žosė”. Tetutė tada parinko man kitą vardą —
Amilė. Kunigas nemokėjo užrašyti, tai į metrikus įrašė ne „Emilija”, bet „Amelija”. Taip aš, ligi
baigdama gimnaziją, kol nebuvau mačiusi savo metrikų, vadinausi Emilija, o jau vėliau —
Amelija. Su tuo keistu vardu ir numirsiu!
Išsiunčiau į Viekšnius perrašiusi tą, ką pernai vaikščiodama po žmones aprašiau. Liūdnas
vaizdas man pačiai paliko dėl mūsų tautosakos, papročių. Mano draugės ir amžininkės, iš kurių
esu bemaž viską užrašiusi, dabar jau kitokių dainų mokosi. Su savo anūkais — anūkėmis
dainuoja tas dainas, kurias per radiją ar televiziją girdi. Graudu buvo klausytis tų jų dainų. Rašau
Viekšnių žymesniems žmonėms, raginu juos organizuoti šių dienų jaunimą, kad jie surinktų dar
iš tų užsilikusių senukų, senučių mūsų tautos lobius, kad nebūtų jie kartu su senais žmonėmis
kapuose palaidoti. Matot, kuo dabar gyvenu. Liūdna man, kad pati turbūt nebegalėsiu vaikščioti
po tėviškės apylinkes, bendrauti su savo vienmečiais, nes senesnių už save žmonių beturiu tik
keletą. Priklausau gi ir aš išeinančiųjų kartai.
Nesu pesimistė. Tokią jau mane Dievulis į pasaulį leido, tokiai Jis kelius kelelius nubrėžė,
paskyrė. Esu dėkinga, kad nugyvenau tokį amžių. Ačiū Jam, kad šį tą nuveikiau, kad, anot
Kudirkos, „neitum į kapą be likusio ženklo, kad žmogum buvęs”.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Liepos 13 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Šiandien sueina metai nuo tos didžiosios nelaimės, kuri buvo paguldžiusi mane į lovą.
Sumanymų daug, turiu tik viską padaryti. Esu nutarusi surinkti medžiagą apie žymius žmones,
kurie yra gyvenę ir dirbę Viekšniuose. Jei pati negalėsiu, raginsiu Kraštotyros būrelį Viekšnių
vidurinėje mokykloje arba jaunesnius už save žmones. Parašysiu jiems, kitaip sakant, nurodysiu
darbo kelius. Nenurimstu ir noriu dar daug nuveikti.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1987. — Rugsėjo 7. Akmenė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Su džiaugsmo ašaromis, grįžusi po 3 mėnesių iš Šilutės, radau Tamstos laiškus. Skaitau,
džiaugiuosi. O jei turėčiau jėgų ir galios, tuoj juos paleisčiau į „liustelį”. Taip vienoj dainoj
sakoma: Aš atidarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį. Tegu visi žinotų, kokios širdies, gabumų,
polėkių esi.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Rugsėjo 11 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Labai jau noriu atvažiuoti į Viekšnius apsilankyti, bet nedrįstu, nes dar kaip reikiant viena
negaliu vaikščioti. „Vyturio” leidykla kitąmet išleis mano knygutę vaikams. Jau suredaguota,
dabar dailininkas piešia paveikslėlius. Bus tai apsakymėliai iš mano vaikystės, gyvenimo pas
senelius — visi etnografiniai. Aprašiau tą, kuo gyvenau prieš 70 metų. Kas skaitė, sako, kad
gražiai aprašiau. Kai išeis knygutė, tai atsiųsiu ir Tamstai pasiskaityti, nes Tamsta išmokei mane
rašyti pirmąsias raides. Taip pat išeis ir mano aprašymėliai apie Viekšnių muzikantus,
dainininkes knygutėje „Aš išdainavau visas daineles”, II dalyje. Žodžiu, į senatvę darausi
„rašytoja”, nes šiomis dienomis nešiu dar į „Vagos” leidyklą savo „raštus”, kuriuose aprašiau
Viekšnių miestelį, Viekšnių miestelio žmones. Taip pat duosiu ir apie savo gyvenimą — kaip aš
mokiausi, kas man padėjo, kaip ir kodėl tų mokslų neužbaigiau. Nežinau dar, kaip tuos mano
„rašymus” įvertins leidyklos žmonės. Esu optimistė ir nenusimenu dėl blogo vertinimo. Jei
neįtiksiu savo „raštais”, tai žmonės jų neskaitys išspausdintų. Paliksiu vaikams ir anūkams
350