3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Paparčio žiedo ieškojimas visada buvo neatskiriama Viekšniuose švenčiamų Joninių dalis.
Todėl per kiekvienas Jonines būdavo organizuojamas jo ieškojimas.
S. Rimavičienė pasakojo, kad šventės rengėjai padirbdavo paparčio žiedą, kurį stropiai
paslėpdavo tankiame papartyne, pritvirtinę jį prie vieno iš paparčių. Visi Joninių dalyviai prieš
pat vidurnaktį pasklisdavo po pušyną, tikėdamiesi surasti laimingąjį žiedą. Tas, kuriam tai
pavykdavo, būdavo skelbiamas laimingiausiu žmogumi, esą visus metus jį lydės sėkmė. Jei tai
būdavo mergina, tai ji būtinai ištekės, jei vaikinas — susiras jaunąją, jei jauni sutuoktiniai — jų
laukia šeimos pagausėjimas.
Pagal etnografų iššifruotą senųjų apeigų prasmę, paparčio žiedas galėjo sietis su grįžtančia
saule — svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą — didžiausios laimės simbolį —
gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu
saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta viso pasaulio žmonių,
paukščių ir gyvulių kalbas.
„Papartis — vienas seniausių Žemės augalų, augęs dar prieš ledynus. Jo nei žiedų, nei sėklų
niekas nėra matęs. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia
jų kitiems augalams nėra vietos. Dėl to ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą,
pražydusį per vidurvasario šventę”, — R. Ramanauskienė papasakojo, kodėl būtent papartis tapo
Joninių simboliu.
LAUŽAI PADEDA ŠVIESTI SAULEI
Svarbiausias ir iki šiol išlikęs Joninių momentas — laužų kūrenimas. B. Ročienė prisimena,
kad jaunimas prie jo praleisdavo visą naktį. Prie degančio laužo būdavo pakviečiami visi Jonai ir
Janinos ir apvainikuojami ąžuolų vainikais.
Pušyno aikštelėje būdavo kūrenamas laužas, akmeninis aukuras. Iš miestelio atžygiuojančios
kolonos priekyje vaikinas nešdavo liepsnojantį fakelą, kurio liepsna uždegdavo aukurą. Dvi
tautiniais drabužiais vilkinčios merginos saugodavo „šventąją” ugnį. Šventės dalyviams ši trijulė
priminė žynį ir vaidilutes.
Šitą momentą muziejininkė R. Ramanauskienė susiejo su dar vienu svarbiu Rasos šventės
komponentu — ugnimi. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi
šviesos kamuolyje — Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje. Per Rasos šventę Saulė baigia
įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas — tai pagelbėjimas
saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas sugrįžti.
Prie degančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį
laužą, kuriuo buvo siekiama pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų.
ŽAIDIMAI NĖRA JONINIŲ AKCENTAS
Viekšnių Jonines visada lydėdavo įvairūs atrakcionai ir žaidimai, veikdavo vadinamasis
laimės šulinys. Būdavo organizuojamos komandų virvių traukimo varžybos, bėgimo su maišais
rungtis, molinių puodų daužymas užrištomis akimis. Pastaroji rungtis būdavusi itin populiari, nes
Viekšniai — puodžių miestas, kuriame veikė keramikos cechas. Organizatoriams nebūdavo labai
sudėtinga iš šios įmonės gauti brokuotų gaminių, kurie puikiausiai tikdavo šiai rungčiai.
Anot muziejaus specialistės R. Ramanauskienės, laimės šulinys ir juo labiau kiti atrakcionai ir
žaidimai per Jonines su šia švente neturėjo nieko bendro. Sovietiniais laikais įvairios loterijos
būdavo organizuojamos ne tik kaip pramoga, bet ir tam, kad rengėjai surinktų lėšų šventės
išlaidoms padengti.
PASIILGO SENOVINIŲ JONINIŲ
Anksčiau žmonės būdavę daug aktyvesni, stengdavosi visur dalyvauti, ne tik vaikai, bet ir
suaugusieji įsijungdavo į žaidimus. Laikas pakeitė žmones. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir jų
poreikiai. Dabar jaunimo visiškai kiti interesai, o vyresnioji karta pastebimai aptingo, kai kas net
apskritai užsidarė abejingumo kiaute. Tokios mintys sukasi T. Maneikienės galvoje.
Į Jonines neplūsdavę žmonės iš visų pakraščių, o susirinkdavo tik visi savi, jaunos šeimos su
mažais vaikais. Susėsdavo draugai ir giminės į kompaniją, kiekvienas su savo atsineštu maistu.
Niekas tada nežinojo šašlykų ar keptų dešrelių. Burnoje tirpdavo naminė dešra, kumpis ar
lašiniai su svogūnu. Ratu „prasukdavo” vieną kitą buteliuką. Joninių šventei visiškai užtekdavo
vienintelio bufeto.
35