3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Spalių mėnesio 1 diena // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Mano Miela Brangi Mokytoja! Aš ilgai nerašiau — vis, matote, einu sveikyn, tai yra, labai jau
turiu rūpintis savo sveikata. Pati iš savęs juokiuosi. Aš, tokia jau sena (man gi greit bus 80 metų)
gimnastikuoju kaip jaunuolė. Pasigirsiu — jau pradedu ir be ramentų vaikščioti! Mokausi ir
laiptais laipioti. Išeinu į laiptų aikštelę, įsitveriu ir turėklų prisilaikydama pamažu kopiu aukštyn
ir žemyn. Aprašiau savo džiaugsmus — kad sveikstu, ir rūpesčius — kad kiti turi manimi
rūpintis. Bet visdėlto esu laiminga, kad likau gyva ir, manau, galėsiu ir toliau būti darbinga —
galėsiu dirbti vėl su etnografija ir tautosaka. Iš Viekšnių grįždama daug medžiagos parsivežiau,
reikia tik tą medžiagą sutvarkyti. Džiaugiuosi, kad akys gerėja. Galiu jau ir paskaityti, ir parašyti,
nes rankos pradeda nuo „apmirimo” atsigauti, bėra tik vienas kitas rankos pirštas „užmiręs”.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Gruodžio 1 diena // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Noriu Tamstai pasigirti, kad sveikstu gerai. Ir į orą išeinu be lazdos. Mano mielas Dominykas
veda kasdien mane pasivaikščioti. Einu jo rankos laikydamasi, nes galva dar svaigsta ir kojos
neklauso. Ten, kur jos buvo mašinos sutrenktos, skaudžios, sutinusios ir kietos. Rytą sunku
atsikelti iš lovos. Dirbu visus moteriškus darbus. Ir mašinėle rašau. Parašiau ir atidaviau Vilniuje
etnografinius aprašus Istorijos institutui. Dainas, priežodžius, pasakas ir žodžius iš gyvosios
Žemaičių kalbos — Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Džiaugiuosi labai, kad galiu ir šitą
darbą dirbti.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Vasario 18 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Jau septyni mėnesiai kai mane partrenkė mašina. Aš norėčiau būti sveika, bet mano dideli
norai taip greit neišsipildo. Dabar sutvarkiau tą, ką praeitą vasarą užrašiau Viekšniuose. Nedaug.
Tik 200 puslapių. Bijau, kad tas mano darbas nebūtų paskutinis. Pasiųsiu Viekšnių muziejui ir
mokyklos Kraštotyros būreliui. Esu laiminga, kad mano darbais žmonės domisi: man yra atpildas
už vargą.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1987. — Balandžio 12. Verbos // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Jau esu sveikesnė, nors jau devyni mėnesiai kai mane mašina partrenkė. Jau galiu kokius 50
žingsnių ir viena paeiti. Dirbu ir dabar visus darbus, kuriuos ir anksčiau dirbau — ir su
etnografija, ir su tautosaka, net „rašytoja” pasidaryti pamėginau. Mano apsakymėlį „Kiauros
kojinės” išspausdino šių metų antrame numeryje „Tarybinė moteris”, o Akmenės rajono
„Vienybės” laikraštis — atsiminimus apie Viekšnių mokyklą. Be to, „Vyturėlio” leidyklai esu
atidavusi apsakymėlių pluoštą iš savo vaikystės — jaunystės dienų Viekšniuose. Recenzijas jau
man atsiuntė. Žiūrėsiu, ką toliau darys. Matote, Brangi Mokytoja, į senatvę pradedu darytis
„jauna rašytoja”. Ačiū Tamstai už pirmąsias raides! Juk Tamsta išmokėt mane rašyti. Ačiū!
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1987. — Birželio 6. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Sveikinu Sveiką ir dėkoju už senai gautą laišką su viltimi, kad stiprėji, sveikėji ir sparnus
kilnoji į Tėviškėlę skristi. Didžiai stebiuosi Tavo ryžtu. Retai taip yra gyvenime, kad po sunkaus
sužalojimo — iki sąmonės netekimo, vėl žmogus pagyja. Aš esu paliegusi ir jėgų nebeatgaunu.
Gili senatvė, na ir insultas. Mažai vaikštau, blogai girdžiu ir regiu. Vos į kiemą įslenku ir ant
laiptų patupiu, pasigrožėju gamta, kuri taip puiki žaluma, žiedais. Nesiryžk viena keliauti. Jau ir
taip esi surinkusi, parašiusi. Ir aš rajono laikrašty „Vienybė” skaičiau.
349