3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1985. — Kovo 10. Naujoji Akmenė. Ligoninė,
158 palata // Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Nuo 13 vasario aš čia. Insultas. Kiek anksčiau į čia, infekcinį skyrių atsigulė Gražina:
komplikacijos po užsitęsusio 2 mėnesius gripo — vis vaikščiojo. Pagaliau 13 vasario su ja
„sušnekom” telefonu ir ji, supratusi, kad su manim negeri popieriai, gavo „greitąją” ir
atvažiavusi rado mane sukniubusią prie telefono. O lauko durys iš vidaus su mano raktu
užrakintos. Palipo kopėčiomis ant verandos, kirviu išdaužė stiklą ir nulipusi žemyn suleido
medicinos „personalą”, kuris suleido vaistų, įvertė lyg į geldą — neštuvus, išnešė į mašiną. Aš
nieko nežinojau. Kai atsigavau — guliu baltoj lovoj, po visų procedūrų: kardiograma, širdies
gydytoja, akių ir gydantis, su kepurėj raudonu kryžium, ir ašarota Gražina. Viskas per 40
minučių. Dabar jau atsistoju ir ant kojų. Viskuo labai patenkinta — tai Apvaizdos pirštas, leido
dar pasidžiaugti plačiuoju pasauliu, papakūtavoti; na ir Artimųjų maldos padėjo, gelbėkit ir
toliau.
Kokie teisingi Michaelangelo soneto žodžiai: Leisk, Viešpatie, visur Tave regėti... Ir kas gi,
Viešpatie, varge sunkiajam suteiktų be Tavęs jėgų, vilties... Pavargau, gulsiu. Bučiuoju. Emilija.
Antosėlė Rupkaitė mirus.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1985. — Liepos 14 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Viekšniuose išbuvau 10 dienų. Aplankiau kūdikystės, jaunystės vietas. Susitikau su
žmonėmis, su kuriais kartu augau. Pasigirsiu: laiko veltui nepraleidau. Užrašiau truputį
tautosakos, liaudies medicinos, žodžių (nuostabių ir brangių žodžių iš žemaičių gyvosios kalbos)
didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Be to, spėjau surinkti medžiagos etnografiniams aprašams.
Net 21 aprašui! Esu patenkinta savo viešnage Viekšniuose.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1985. — Lapkričio 11. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Ačiū už žodį, ačiū už laišką, ačiū už sodų belapį raštą. Susigraudinau ir kartoju girdėtą tekstą:
Prie Tavęs, Dieve, einu vaistų, suraminimo ir pagalbos Tavęs maldauju. Žinai, kokių dovanų
labai reikalauju, kaip esu neturtinga dorybėse; meldžiu pasigailėk. Alkstu — papenėk, meilės
liepsna uždek mano atšalimą, šviesa Tavo apšviesk mano aklumą, kad visus daiktus užmirščiau...
Neseniai Viekšniuose mirė mokytojas Jonas Žilevičius. Laidotuvės senoviškos. Graudu, kad
mokykla neprisidėjo... Nebuvau dėl blogos sveikatos.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1986. — Sausio 23. Vilnius // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Nepastebėjau, kad pati pasenau — nebeturiu tiek energijos, pradedu pavargti, norisi atsisėsti ir
pailsėti. O darbų vis išsigalvoju. Ir dabar pradedu ruoštis vasarai į Viekšnius. Pati susidariau
anketas — noriu aprašyti Viekšnių muzikantus. Esu jau rašiusi, surinkusi žinių, bet labai maža,
todėl noriu plačiai aprašyti. Jei būsiu sveika, padarysiu ką esu sumaniusi. Nebūčiau žemaitė!
Nors sako žmonės „kakta sienos nepramuši”, bet aš pramušu — padarau kol kas viską, ką
sugalvoju.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1986. — Rugpjūčio 14. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Miela, brangi, kenčianti Amyliute! Ir kas galėjo pamanyti, kad Tu sveika, energinga, pajėgi,
kokią Tave mačiau išlydėdama pro vartelius, pateksi nelaimėn. Tu tokia kilni, išdidi, vargų
nenugalima man tada atrodei, o aš — sulinkusi smilgelė prieš galingą Ąžuolą. Ačių Dievui, kad
jau sveiksti, o galėjo suluošint amžinai. Karštai pasimeldžiau už Tave ir melsiuos. Manau, esi
medicinos ir Artimųjų globoj, priežiūroj ir Tau nieko netrūksta. Greit ramentus visai pamesi ir
vėl skrajosi po mūsų brangią tėviškėlę į skraitelį rinkdama ašaras žmonių.
Ruduo visuose savo postuose. Žalių lapų ir žiedų gausybę mindžiojame kojomis. Stiprėti,
sveikėti, rankų nenuleisti, kaip visada moki.
348