3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

sužinoti viską iš gyvenimo. O juk to gyvenimo jau pragyvenau 75 metus! Kaip nedaug! Tik 75
metus! Gerai man, kad turiu tokį charakterį, kad iš gyvenimo prisimenu tik laimingas ir gražias
akimirkas.
Tamsta savo laiške minėjote, kaip lietuvės moterys gerbė šventąją ugnį. Mane mano bobutė
išmokė taip pat ją gerbti. Bobutė kasvakar, apkaupusi pelenais žarijas po ošu kamine,
peržegnojusi šitaip liepdavo man sukalbėti: „Šventoji Gabija, gabėk ant savo vietelės!” Ugnies
negalima buvo užlieti pamazgomis, tik švariu vandeniu, kitaip šventoji ugnis supyktų ir padegusi
namus išeitų. Ir tie visi pamokymai mums buvo šventi, privalomi.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Balandžio 16. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Šiandien metai, kai mokytoja Ona Pargauskytė palaidota biednai Mažeikiuose. Retėja mūsų
gretos. Žilevičiai sutvarkyti: vaikams pamokėta, o seniams — svetimi žmonės nešioja maistą,
aptarnauja. O vis tik tokioj laukimo padėty nelengva — tokiai jautrios sielos Elenai. Tu būk
sveika, stipri, nepalaužiama. Atminkim vieni kitus ir maldoj.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Birželio 23, 6 val. ryto. Akmenėj //
Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Mieloji, brangioji, neužmirštamoji ir neužmirštančioji manoji Amyliute! Dėkoju už gražius,
ramius, pavyzdingo gyvenimo posmus, kuriuose daug ką randu kasdieniniam pilkam gyvenimui
paivairinti. Tu tik viena ir moki taip rašyti ir realųjį gyvenimą tokiose vaivorykštės spalvose
nušviesti. Dėkoti reikia Aukščiausiajam už tokias dovanas. Laiminga esi, ir Tavo Artimieji, o
kartu ir aš sena, kad turime taip retą entuziastę Tave.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Rugpjūčio 22 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Miela Mano Mokytoja, nereikia Tamstai apie save galvoti taip, kad tik liūdesys apgaubęs
laikytų Tamstą. Nereikia! Tamsta toks šviesus, geras Žmogus, kad savo gerumu, meile, pagarba
kitiems žmonėms Tamsta spinduliuojate aplink ir sušildote visų širdis. Jei aš šiandien turiu gerą,
jautrią širdį, myliu visus žmones, tai čia Tamstos pasėta sėkla į mano širdį. Ir jeigu aš ką esu
išmokusi, tai ačiū Tamstai. Nes kitaip būtų tekę palikti su daugeliu viekšniškių vietoje ir
nugyventi ramų gyvenimą, nepažįstant meno, literatūros, šviesių žmonių. [...].
Perrašinėju mašinėle savo etnografinius aprašus ir tautosaką, kurią per 20 metų esu užrašiusi
iš Viekšnių žmonių. Daug mano užrašyta. Bus 2500 mašinėle rašytų puslapių. Aš gražiai visą
savo darbą perrašysiu, įrišiu ir padovanosiu Viekšnių muziejui 1 egzempliorių, o kitą —
Viekšnių vidurinei mokyklai. Taip sutarėme šią vasarą, kai buvau Viekšniuose. Tegu žino
viekšniškiai, ką jie moka (nes esu aprašiusi visus verslus, amatus) ir ką žino (dainas, mįsles,
pasakas, priežodžius). Manau, kad bus mano darbas Viekšniams dovana, kad žmonės neužmirštų,
ką mokėję ir žinoję. O kai „įkvėpimas” aplanko, parašau vieną kitą apsakymėlį apie Viekšnius,
žmones, tėviškę, gimines, pažįstamus. Tegu vaikai ir anūkai kada nors paskaitys.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Gruodžio 5 val. ryto. Akmenėj //
Laiškas yra Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Lygiai prieš 24 metus, šiokią naktį prie Vilniaus, Raudondvary, viena, ką tik atvykusi iš
Altajaus krašto (kelionė truko bemaž savaitę), gedėjau prie Bronislovo Tėvelio, mano vyro,
karste paguldyto, tarp svetimųjų. Viena pati marinau bendrabuty. „Mazgojau”, rengiau, iš patalo
nešiau į kitą kambarį. Dukra, kuri čia buvo susiradusi darbą, buvo vakarykščiai iškomandiruota į
Rokiškio rajoną. Broniau, Tu suprasi, Broniau, Tu atleisi, vargai, tremtis, ligos ir kita su Tavim
buvo lengvesni kartu.
347