3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Liepos 2 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Viekšniuose pataikiau į švento Jono atlaidus. Bažnyčia buvo pilna žmonių. Viskas senobiškai:
ėjo procesija aplink bažnyčią šventoriuje, mergaitės barstė gėles — viskas taip, kaip kitakart man
jaunai esant. Stebėjaus tuo, nes ne visur tas galima.
Pabuvau jauna. Tėviškę — senolio kiemą — radau sugriautą: medžiai iškirsti, šuliniai užvirtę,
bet dar žiūri į dangų šalto vandens akimis ir laukia, kada bus buldozerių užversti. Namų vieta
dilgėlėmis ir kiečiais apaugus, durų staktos kaip kokios kartuvės tyso nugriuvusios tarp vešlių
piktžolių. O aplinkui namus, kur darželio būta, dar tebežydi dobiliukai ir dievmedis tebežaliuoja!
Pasėdėjau ant nukirstų kelmų, paglosčiau nuverstas obelis, užsilikusį vartų stulpą, pasisėmiau
jėgų tolimesniam gyvenimui. Nubraukiau ašarą ir palikau galbūt amžinai tėviškės takus..
Pasigirsiu Tamstai, kad nebesu jauna: pargriuvau Viekšniuose gatvėj ir vos rankos
nenusilaužiau. Viena laimė, kad tik išsisukau, patempiau raiščius ir raumenis. Ir dabar dar
nevaldau gerai dešinės rankos.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Spalių 7 diena // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Stebuklais pradedu tikėti: rugsėjo 28 patekau į autoavariją ir išlikau gyva, sveika! Ėjau per
pėsčiųjų perėją kartu su kitais žmonėmis, šviečiant žaliai šviesai. Nešiau krepšą pirkinių. Iš už
posūkio užlėkė troleibusas ir trenkė į mane, nespėjusią pereiti gatvę. Stebuklas! Aš lyg sviedinys
atšokau nuo troleibuso, nusiritau tolyn ir nepakliuvau po ratais. Sukūliau tik bonkas ir atsirėmiau
ranka ant stiklų. Atsikėliau greit, išgirdau, kaip kažkas iš žmonių tarė: „Ir sveika, ir gyva, ir dar
juokiasi. Laiminga bobutė!”
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Lapkričio 20 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Aš dar po autoavarijos nesu atsitaisiusi. Dar rankų kaip reikiant nevaldau. Šiaip galiu dirbti,
bet rankų negaliu atsukti, pakelti, nuleisti ligi žemės. Negaliu grindų išplauti, priejuostės
užsirišti, galvos išsišukuoti. Gerai, kad turiu supratingą vyrą, be to ir gerą — jis man padeda ir
apsirėdyti, ir galvą iššukuoja. Grindų plauti aš jam neleidžiu — užsuku skudurą ant šepečio ir
pati iššluostau. Taip ir gyvename: abu senukai, abu nukaršę, pasijuokdami, vienas iš kito
pasičydydami. Nesiskundžiu savo gyvenimu: smagu gyventi, kai aplink turiu tiek daug gerų
žmonių — ir vaikai geri, ir anūkai geri, ir nusenęs vyras geras (tebemyli mane kaip ir jaunystėje),
ir visi žmonės, kuriuos tik sutinku — man visi yra geri! Ačiū Dievui, man visą gyvenimą buvo
gera gyventi, ir dabar tebėra, nes tik geri žmonės tebūna pasaulyje! Gal kur yra ir blogas, bet jo
aš nesu sutikusi.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1984. — Vasario 1 // Laiškas yra Viekšnių
muziejuje. — Tekste:
Aš vis dar gyva — slankioju įsikibdama, su lazda, didesniam reikalui esant. Ryt Grabnyčios,
poryt Blažiejaus, žvakių laiminimas, dar poryt — šventos Agotos, duonos — vandens
palaiminimas. Šventoji Agota, šventoji Gabija, uždengta rusėk, užkurta žibėk — taip tikinčios
moterys mylėjo ugnį. Baigsiu, eisiu į vakarines. Joju, lekiu, klausiu kelio, saulė leidžias už
kalnelių. Dar ir miško neprijojau ir čia pat namie paklydau. Kiekviens turi tai žinoti, kad be kelio
negal joti. Reik teisybę pripažinti, kad ne viską gal grąžinti. Vienužio „Pabalnokit man žirgelį”.
Melodija labai graži. Apkabinu, bučiuoju. Emilija.
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1984. — Kovo mėnesio 25 diena // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Mano Miela Brangi Mokytoja! Kai rašau šituos žodžius, man visada prieš akis esate Tamsta,
kokią aš pirmą kartą pamačiau 1920 metais. Visada matau Tamstą su gintaro karoliais,
besišypsančią ir jauną jauną. Ir dabar aš negaliu Tamstos kitokios įsivaizduoti. Ir aš pati save
jaučiu esant tokią, kokia buvau 1920—1922 metais: tebesu paauglė mergaitė, kuri vis noriu
346