3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1982. — Rugsėjo 1. Akmenė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Šiandien pirmoji rugsėjo, tai data lapidarinė, neužmirštama. Nedrausk man išlieti nors dalelę
širdies godų. Praeities daugelio metų atsiminimai — kada susirinkdavome ir pamaldomis
pradėdavome mokslą, blogai apsirengę, neretai ir blogai pavalgę, apsiavę, tačiau siuntėme
Aukščiausiajam ir Marijai savo prašymus, pasiryžimus, pagalbos meldėme. Širyt bažnytėlė
tuščia, nė vieno jaunuolio. O kaip gražiai jaunimas pasipuošęs, gėlės rankose, gražūs rūbai,
apavas! Gal kai kas tuo didžiuojasi, džiaugiasi... Atsiminimai nesensta, likdami gyvųjų širdyse
tokie, kokie jie buvo seniau, tik žaizdos surandėja širdyse.
Mano gyvenimas vis toks, kaip ir per 20 metų. Vienatvė. Niekam aš nebesu reikalinga...
Gerai, kad už 46 metus darbo stažo turiu įmanomą pensiją.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1983. — Balandžio 28. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Tavo santūrus prasmingas gyvenimas visada stovi mano akyse, kaip pavyzdys daugeliui. Čia
Aukščiausiojo dovana, ne visiems ir ne visada teikiama. [...]. Tu savo aname laiške įsivaizduoji
mane labdaringa. Taip nėra: aplinkybės siauros ir galimybių nėra, nors ne kartą stebiuos,
džiaugiuos žmonėmis...
Šią pavakarę buvo žadėję vietiniai žmonės nuvežti mane į Kryžių kalną, turiu kryželį pažadėtą
nuvežti. O šito istorija tokia: Kai maži buvome ir gyvenome po kiauru stogu troboje, kur buvome
3 vaikai ir invalidė mama; tėvas išvykęs laimės ieškoti, paliko mus, miręs Čikagoj. Tada tais
laikais vaikščiojo žmogus Ilgšu — Žilvyčiu vadinamas, žynys, kurs, pažiūrėjęs mamai į ranką,
pasakė: esi apsižadėjusi ant senkapių kryžių pastatyti. Mama nubalo, ir mes išsigandome. Bėgo
metai visokie ir mes to kryžiaus nepastatėme. Dabar turiu nedidelį kryželį, tą ir noriu nuvežti, gal
mirusiai Motinai bus ramiau...
Ona Pargauskytė, buvo Viekšniuose mokytoja, mirė Židikų ligoninėje ir palaidota
Mažeikiuose šių metų balandžio 16. Vargingai. Buvo vieniša, ir aš nežinojau, dabar tik Elena
Žilevičienė paskambino.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1983. — Birželio mėnuo. Šilutė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Brangiausia mano Amyle! Tebūna visos Tavo dienos gražios ir skaidrios, lyg gaivinanti srovė.
Nors valandų sunkių, žinau, nebus permaža: dalint save kitiems — gyvenimo prasmė. Tai išgirsti
žodžiai, pasinaudojus, sveikinu Tave Vardo Dienos (30/VI) proga.
Kaip tu semiesi jėgų berinkdama tautosaką gimtinėj (Vienužio žodžiais betariant: Jau tas
kelias yr užartas, daržas padarytas, ir ašarų daug išlieta — sesė išvaryta), taip aš pasisėmiau, na ir
visada semiuosi Tavuosiuose laiškuose. Kiek Tu moki įdėti širdies, sudabartinti praeitį ir supranti
žmonių raudas, pergyvenimus!.. Kiek duodi vilties gyvenimui...
Amelija Urbienė — Emilijai Tėvelienei. — 1983. — Birželio 10. Vilnius // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Mano Miela Brangi Mokytoja! Aš nieko kito taip nenoriu — kad tik Tamsta būtumėte
laiminga, kad Tamstos gyvenimo dienos būtų šviesios ir saulėtos. Tikiu, kad taip ir bus.
Tikėjimas daro stebuklus!
Ruošiuosi pavažiuoti į Viekšnius kokiai savaitei. Aplankysiu tėviškės takus (kaime jie jau
užarti, namai išgriauti, medžiai iškirsti), parinksiu tautosakos, užeisiu pas likusius gimines ir,
pasisėmusi jėgų iš jaunystės kampelio, grįšiu į Vilnių atjaunėjusi, geros nuotaikos. Aš visad
šitokiu būdu sukaupiu jėgų visiems metams: galiu dirbti net 16 valandų per parą nepavargdama,
lyg iš stebuklingo šaltinio atsigėrusi.
345