3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3.8.1.3. VIEKŠNIUOSE IŠLIKUSIŲ LAIŠKŲ IŠTRAUKOS
Amelijos Urbienės laiškai Emilijai Tėvelienei ir Emilijos Tėvelienės laiškai Amelijai
Urbienei // Yra Viekšnių muziejuje.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1981. — Rugpjūčio 22. Akmenė // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Miela ir brangi mano Amile, Lengvenaite Urbiene! „Man neduota dainiaus, nė poetų
gabumo”, — pradedu tais žodžiais, kuriuos deklamavo prieš 60 metų su viršum, per Naujametinę
eglutę mano ir Tavo gimtuosiuose Viekšniuose, greta Tavęs sėdėjęs Simas Rušinas iš Čekų
kaimo, gabus kaip ir Tu, tik, deja, prieš kelis metus čia palaidotas, nurašytas alkoholikas, o buvo
baigęs aukštuosius mokslus, nusipelnęs Veterinarijai, mūsų šaliai...
„Nereikia vargšui aukso, nė ištaigų nereikia. Tik vienui vieno Žmogaus vardo, tik gero to
žodelio.” Šitokios nuotaikos pagauta, gavusi Gerbiamo Tavo vyro Dominyko dovaną „Princesė
Pelytė” su prasmingais Jo žodžiais ir autografu, o dar prie datos pridėta — „Žolinė”, priminė tiek
daug [...], kad be ašarų neapsiėjau. Kaip Jums padėkoti? Kuo atsilyginti? Kad visų užmirštam
padarėliui — smilgelei, sulinkusiai šalia su šaknimis išvirtusių ir tebevirstančių ąžuolų, įpylėte
noro pasikelti, apsižvalgyti?!
Užjaučiu dėl Jūsų Šeimos Galvos negalavimų. [...]. Viekšniuose Vytauto—Puodų gatvių
kampe, rodos, prieš Spingienės ir Urvikio Antano namus, buvusiuose Končiaus namuose
gyvenanti Onos Malakauskaitės dukra, kuri renkanti, gerai nusimananti, pardavinėjanti įvairias
gydomąsias žoleles. Gal Jūsų giminaičiai tuo reikalu pasirūpintų ir Jums padėtų.
Šiaip mano gyvenimas ribotas — niekas manęs nelanko, nebent laiškai. Turiu daug laisvo
laiko. Daug skaitydavau. Dabar akiniai sugedo, bet visvien „Princesė Pelytė” perskaityta iki
dugno. Ačiū. Patiko. Tau, mano geroji Amyliute, linkiu jėgų ir ryžto, ir toliau toj srity darbuotis.
Su Adomu Jakštu tariu: „O, kalba gimtoji, gyvuok gryčioj prasto žmogelio, mergaitės dainoje ir
pasakoj žilo senelio”... Visokios Dievo palaimos visiems. Bučiuoju. Emilija.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1981. — Spalio 28. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Miela ir labai branginamoji Amilele! Lenkiu savo žilą galvą lig žemės ir prašau nepykti,
atleisti, kad aš taip ilgai neatsiliepiau į Tavo malonų laiškelį, kurį kartkartėmis peržvelgdavau;
didžiuojuos, džiaugiuos, kad Tave tokią gerą, kilnią turiu, tai didelė brangenybė senos senės
gyvenime, kuris ne slenka, bet bėgte bėga nesulaikomai greitai. [...]. Užsitęsiau ir kitiems
prieteliams su atsakymu, kuriems daug lengviau parašyti, negu Tau. Tik teisingai mane suprask:
varžaus, lyg ir bijau, kad nemoku taip korektiškai, išsamiai pasisakyti. [...]. Atgaivink ir toliau
tiek brangių, svarbių minčių, akimirkų, kurios ir paįvairina mano vienišą gyvenimą.
Emilija Tėvelienė — Amelijai Urbienei. — 1982. — Sausio 30. Akmenėj // Laiškas yra
Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Bebaigdama skaityti Tomo Sakalausko Monologus apie Juozą Miltinį, gaunu iš Amylės
Lengvenaitės pluoštą aprašymų apie man brangią jaunystę, darbo vietą, Kegrių pušyną, kuris ir
man labai gerai pažįstamas, su ta stebuklinga pušimi, nes kartkartėmis esu pro ten ėjusi į Kegrių
kaimą pas dėdę Antaną Dainių, mano mamos brolį; iš ten ir Kostas Dainius — sūnus,
matematikas, jau miręs Kaune. Godžiai, kelis kartus perskaičiau, ačiū, kad atsiuntei.
Ten ir apie Juozelį Miltinį, kurs gyveno pas mane, kai Virvytė, Venta ištvindavo. O prieš
keletą metų tas Juozelis — dabar didis žmogus, pensininkas, tada dar režisierius Panevėžio
teatre, buvo mane aplankęs. Kažkaip varžiaus. Prisiminėme daug ką iš anų laikų. Kvietė į
Panevėžį, į teatrą, į režisieriaus ložę. Ir koks supuolimas — knyga ir Tavo aprašymas!
Trūksta žodžių išreikšti Tau tą džiaugsmą, pasididžiavimą, kad Tave turiu. Lotynų posakis
teigia: Jūreivis pasakoja apie vėjus, artojas — apie jaučius, kareivis skaičiuoja žaizdas, piemuo
— avis. O Tu, mano talentinga Mergaitė Motina — skaičiuoji visą gyvenimą.
344