3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

dabar kad grajija. Grajijo polką, valsą, fokstrotą, „grąžulėlį”, polką-kokietką, „pampaljonį”,
suktinį, krekoviaką, podespaną, deržablį [Cepeliną]...
Kuomet Vincas Deniušis išmokė patrūbočius „natas skaityti”, anie ėjo grajydami ir į
gegužines, ir į vakarėlius.
Jeigu žmonės prašė patrūbočius pagrajyti per pagrabą, patrūbočiai grajijo namuose prie
nabaštiko „Kalnus”. Čia anie turėjo su giedoriais taikintis, nes „Kalnų” giesmės yra visokių
visokiausių „meliodijų”. Jeigu buvo šiltas oras, giedoriai giesmes giedojo viduje, sėdėdami prie
nabaštiko, o patrūbočiai trūbijo lauke. Garsingą naktį trūbai buvo girdėti tolių toliausiai. Žmonės
klausėsi trūbijimo, o anų širdys gelte gėlė.
Kuomet nabaštiką vežė iš namų į miestelį, patrūbočiai visą kelią trūbijo. Trūbijo taip pat ir
bažnyčioje, ir į kapus lydint. Į kapus lydint trūbijo „Amžiną atilsį” arba gedulingą maršą. Taip
pat ir kapuose dar trūbijo.
Jeigu patrūbočiai trūbijo kartu su giedoriais, tai anie šitaip trūbijo: giedoriai, sugiedoję vieną
giesmės posmą, nutilo. Tumet tą posmą nutrūbijo patrūbočiai. Kai jie nutilo, vėl giedojo
giedoriai. Bet jau kitą posmą. Po kiekvieno posmo patrūbočiai trūbijo. Ir t. t., kol visą giesmę
išgiedojo arba kol kapus pasiekė (jeigu nabaštikas buvo tada lydimas į kapus).
Dabar daug kas pasikeitė: kitaip yra ir su pačiu giedojimu, ir su trūbijimu. Žmonės dabar
rečiau pėsti su nabaštiku į kapus beeina. Tankiausiai visi žmonės važiuote važiuoja. Sugieda
biškį kunigas prie bažnyčios, tada susėda visi į mašinas arba į sunkvežimius ir važiuoja važiuoti
ligi kapų. O kapuose ir gieda, ir patrūbočiai trūbija taip pat kaip ir seniau.
Patrūbočiai grajijo bažnyčioje per didžiąsias šventes ir per atlaidus. Už grajijimą klebonas
nieko aniems nemokėjo.
Velykų vakarą giedoriai kartu su patrūbočiais bažnyčioje sugiedoję „Verkit aniolai”, ėjo į
kleboniją pavalgyti. Kadangi subatos rytą varpai jau buvo atgavėję, ugnis ir vanduo pašventinti,
žmonės jau tada galėjo mėsiškus valgius valgyti. Giedoriai ir patrūbočiai, pasisotinę klebonijoje,
grįžo į bažnyčią ir toliau giedojo. Ligi Prisikėlimo bažnyčioje giedojo „Kalnus”.
Velykų rytą žmonės su procesija ėjo aplink bažnyčią, giedojo „Linksma diena mums nušvito”,
o patrūbočiai grajijo.
Per Vėlines patrūbočiai, klebono paprašyti, kartu su giedoriais giedojo ir trūbijo „Kalnus”.
Klebonas jiems už tai nieko nemokėjo, davė tiktai klebonijoje pietus pavalgyti.
Dar prieš 1983 m., kuomet dar iš Viekšnių ėjo procesija į Žemaičių Kalvariją, patrūbočiai ėjo
kartu su visais maldininkais. Žemaičių Kalvarijoje ėjo į „Kalnus”. Giedoriai giedojo, o
patrūbočiai trūbijo. Anie gi taip pat buvo maldininkai, o ne kokie uždarbiautojai.
Seniau viekšniškiai su procesija ėjo ne tiktai į Žemaičių Kalvariją, bet važiavo ir į Šidlavą — į
Marijos atlaidus. Visi maldininkai ir patrūbočiai važiavo traukiniu ligi Tytuvėnų. Nuo Tytuvėnų
ėjo pėsčiomis giedodami ir trūbydami. Čia taip pat patrūbočiai veltui trūbijo, nė kapeikos niekas
jiems nemokėjo.
Jeigu kas nors kėlė metines, tas prašė ir patrūbočius pagrajyti. Per metines giedoriai giedojo
„Kalnus”, o patrūbočiai trūbijo. Jeigu per metines buvo paprašyti ir giedoriai giedoti, tai tas, kas
prašė, sumokėjo ir giedoriams, ir patrūbočiams. Sumokėjo tiek, kiek buvo sutarta.
Taip patrūbočiai grajijo per metines ir bažnyčioje per pamaldas. O jeigu dar kas naujai
pastatytą paminklą ant kapų šventino, tai ir tenai patrūbočiai pagrajijo.
Per devintines (atminimai už mirusįjį po vieno mėnesio nuo mirimo dienos) retai kas
patrūbočius prašė grajyti. Nebent tas, kas buvo dideliai bagotas.
Dabar Viekšnių miestelyje senovinių patrūbočių, galima sakyti, kaip ir nebėra. Yra tik
užsilikusi II-oji patrūbočių komanda, katra baigia dabar suvisam iširti.
Iš Igno Balvočiaus (1919), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 5 d. Am. Urbienė.
Pastaba: Šio aprašo nuorašas 1986. 12. 17 įteiktas „Vagos” leidyklos vyr. mokslinei
redaktorei D. Krikštopaitei.
Viekšnių muzikantė [Stanislava Ramanauskaitė-Mikužienė]. [Iš Stanislavos Mikužienės
(1913), gyvenančios Minajevo gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Liaudies medicina. [Iš Onos Kačinienės (1898), Pranės Jankutės (1900), gyvenančios
Vytauto gatvėje, Ievos Muzrimienės (1904), gyvenančios Birutės gatvėje Nr. 14, Jono Virkiečio
(1913), gyvenančio Vytauto gatvėje, Juozo Lizdenio (1912), Augustino Petriko (1928), Stasės
340