3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Joninės Lietuvoje buvo švenčiamos nuo senų senovės. Mūsų rajone bene giliausias šios
šventės tradicijas turi viekšniškiai. Senesnieji gyventojai prisimena paparčio žiedo ieškojimą,
aukuro ir laužų kūrenimą, laivų karnavalus. Viekšniškiai mano, kad mūsų tautos papročius ir
tradicijas užgožė užsienio kultūros invazija. Dabartinės Joninės — tik komercinis renginys, be
liaudies papročių ir apeigų.
RASOS ŠVENTĖ NEIŠNYKO
Dar ir šiandien Joninės kai kur švenčiamos kaip Rasos šventė. Pagal Katalikų Bažnyčios
liturgiją — tai Šv. Jono Krikštytojo gimimo šventė, jau XVI a. lietuviškuose raštuose vadinama
Joninėmis. Rasos — archajiškas šios šventės pavadinimas. Skambiu rasos vardu vadinamas
sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai šventai tikėjo. Joninių rasa — jaunystės,
sveikatos ir grožio šaltinis, stebuklinga priemonė laukų derliui.
Viekšniuose yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo senų senovės birželio 24-ąją čia vykdavo
Šv. Jono atlaidai. Sovietiniais laikais, norint žmones šiek tiek atitraukti nuo bažnyčios, tos dienos
išvakarėse būdavo organizuojamos masinės Joninių šventės. Tačiau žmonės puikiai suderindavo
abu šiuos pasižmonėjimus: per atlaidus nueidavo j bažnyčią, o Joninių šventę atšvęsdavo pušyne.
RENGĖJŲ IŠMONĖ — LAIVŲ KARNAVALAI
„Santarvės” pašnekovai viekšniškiai Sabina ir Viktoras Rimavičiai, Rūta Mylienė, Bronė
Ročienė, Tamara Maneikienė prisimena, kad Joninės būdavo lyg draugų ir giminių pasibuvimas
Juodeikių pušyne. Įspūdinga buvo šventės pradžia: saviveiklininkai, jos dalyviai, tarp kurių
būdavo ir šokėjų kolektyvų iš Latvijos ir Estijos, iškilminga, puošnia kolona žygiuodavo per
miestelį, Ventos upės lieptą pušyno link. Taip būdavo kviečiama į šventę.
Joninės prasidėdavo koncertu. Grodavo Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojo
Vinco Deniušio vadovaujamas kultūros namų pučiamųjų orkestras, pasirodydavo svečių
kolektyvai, ansambliai, kultūros namų tautinių šokių ratelis, dainuodavo duetai.
R. Mylienei labiausiai atmintin įstrigo per Jonines organizuojami laivų karnavalai. Juose
dalyvaudavo organizacijos, įstaigos, šeimos. Laivai būdavo išpuošiami pagal pasirinktą temą.
Paslaptingų šviesų apšviestas upe plaukdavo piratų laivas. Įspūdingai atrodydavo tarp degančių
fakelų ant plausto plūduriuojančios vaidilutės. Kitame laive išdidžiai įsitaisęs sėdėdavo jūrų
valdovas Neptūnas.
Prieš vidurnaktį žiūrovai ant Ventos kranto lūkuriuodavo atplaukiančių laivų. Komisija
įvertindavo laivų karnavalo dalyvių pastangas, skirdama simbolines premijas.
Mažeikių muziejaus fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė, besidominti etnologija, sakė,
kad laivų karnavalai per Jonines būdavo tik organizatorių išmonė. Panašiai kaip sovietmečiu, kai
per derliaus šventes miesto gatvėmis važiuodavo išpuošti sunkvežimiai, simbolizuojantys gerą
metų derlių. Skirtumas tik tas, kad laivai plaukia vandeniu. Vanduo — tai gyvybė, o Rasos
šventė — gyvybės suklestėjimas. Neptūnas — vandens valdovas, vaidilutės — jo palydovės. Tai
ir visas ryšys su Rasos arba Joninių švente.
VAINIKĖLIAI PRANAŠAUJA MERGINOS ATEITĮ
Vainikėlių plukdymas jau esąs Joninių akcentas. B. Ročienė prisimena: gražu būdavo stebėti,
kaip nakties tamsoje upe atplaukdavo valtelės, kuriose sėdėdavo merginos, pasipuošusios
tautiniais drabužiais. Jos turėdavo iš pievų gėlių nupintus nedidelius vainikėlius, į vidurį būdavo
įdėtas kartoninis pagrindas, ant kurio pastatydavo degančią žvakutę. Kai merginos vainikėlius
nuleisdavo į vandenį, visa Venta pasidabindavo mažytėmis mirguliuojančiomis liepsnelėmis.
Joninių dalyviai šį vaizdą stebėdavo nuo kranto.
R. Ramanauskienė paaiškino, kad pagal senąsias Joninių apeigas, vainikai buvo pinami tikint,
jog jie sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas — tai saulės ženklas, meilės ir
skaistumo simbolis, viena iš jo funkcijų — būrimas, ritualiniai veiksmai, susieti su ateities
pranašavimu. Sumetusios vainikėlius į vandenį, merginos stebėdavo, į kurią pusę kurios
vainikėlis pasuks, iš tos pusės mylimasis tais metais pasirodys. Arba nusipindavo kiek galima
daugiau vainikėlių, duodavo jiems vyriškus vardus, o savo vardu pavadindavo didžiausią
vainiką. Visus juos suleidusios į vandenį žiūrėdavo: kuris vainikėlis arčiausiai priplauks prie jos
vainiko, tokiu vardu ir bus šaukiamas jos išrinktasis.
PAPARČIO ŽIEDAS — LAIMĖS SIMBOLIS
34