3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

1. Udra — susidėjo dirbtinius dantis. Dabar nebetrūbija. „Dantys krent laukan.” Jis dabar yra
tik giedorius: paprašytas eina per atminimus giedodamas.
2. Voveris nebenori grajyti.
3. Brasas dabar dirba prie Mažeikių „Buitinės”.
4. Savickis dirba ūkyje.
5. Norvaiša nebegrajija.
Ligi 1986 m. liepos 1 dienos II-jai patrūbočių komandai priklausė:
1. Balvočius Ignas — grajija klernata.
2. Pukštys Leonas (Leono s.) — grajija kornetu.
3. Mileška Adolis — grajija baritonu.
4. Pikevičius Jurgis — grajija tenoru.
5. Kontrimas Stasys — grajija bosu.
Šiuo metu tos II-osios patrūbočių komandos vadovas privalo su „Buitine” susitarti dėl
atlyginimo. Per mėnesį patrūbočiai turi įnešti į „Buitinės” kasą 400 rublių. Jeigu jie šitiek per
mėnesį neužgrajija, tai likusius neužgrajytus pinigus „Buitinė” perkelia į kitą mėnesį.
Pavyzdžiui: Patrūbočiai per mėnesį neužgrajijo ir į „Buitinės” kasą įnešė tik 150 rublių. Likusius
250 rublių „Buitinė” perkelia jau į kitą mėnesį. Vadinasi, kitą mėnesį patrūbočiams reikia
užgrajyti ne 400 rublių, o 650 rublių. Nuo uždarbio priklauso ir patrūbočių algos. Aišku, kad
dabar yra taip viskas sutvarkyta, jog patrūbočiams neapsimoka trūbyti. Nėr ko stebėtis, kad dabar
ir toji II-oji patrūbočių komanda baigia iširti. Viekšniuose bėra likęs tik vienas patrūbočius, o kiti
jau — Mažeikiuose .
Viekšnių II-osios patrūbočių komandos vadovas ligi 1986 metų liepos 1 dienos buvo Ignas
Balvočius. Štai ką jis papasakojo:
— Esu Ignas Balvočius, gimęs 1919 metais. Mano tėvai — Pranas ir Uršula Žiulpaitė —
Balvočiai. Mano motina — Uršula Žiulpaitė — buvo tikra sesuo anų garsiųjų patrūbočių brolių
Žiulpų.
Iš pat mažens buvau muzikantas, niekas manęs grajyti nemokė. Iš savęs išmokau. Grajijau su
klernata. Tikrą klernatą nusipirkau tiktai 1937 metais ar 1938 metais (gerai nebeatsimenu).
Nusipirkau iš savo dėdės Vincento Žiulpos. Sumokėjau anam 15 litų.
Kai tikros klernatos neturėjau (o dideliai norėjau grajyti), liuobu klernatą pats pasidirbti.
Mokėjau pasidirbti. Dirbau taip. Nusipjoviau pušelę. Ta pušelė turėjo būti užaugusi tokio
storumo ir aukštumo, kad tiktų klernatai dirbti. Tuomet atmieravau klernatos ilgumą ir
nupjoviau. Iš tos pušelės išsukau vidų — širdį — po gabalėlį. Paskui su grąžteliu kiaurynę
padidinau ligi 15 mm. Klernatos šone su virbalu išdeginau arba su mažu grąžteliu pragręžiau
kiaurynėles — „kaip pirštai stov.”
Jeigu ta mano pasidirbta klernata nebuvo gera ir aš negalėjau su ana pagrajyti — „ana nedevė
meliodijos” — tumet tokią klernatą išmečiau laukan ir dirbau kitą.
Manęs, kaip jau esu sakęs, niekas iš pradžios nemokė grajyti. Išgirstu ką nors pats, pasiimu
klernatą ir pradedu pūsti.
1955 m. Viekšnių vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Vincas Deniušis išmokė mūsų visą
komandą grajyti iš natų — „išmokė natas skaityti” mumis visus. Taip pat iš natų jis išmokė
grajyti ir I-osios komandos patrūbočius.
Aš dabar kol kas dar vadovauju Viekšnių patrūbočių II-jai komandai. Jeigu kas paprašo mūsų
komandą grajyti, aš turiu surasti reikalingų patrūbočių kitur — iš kitos komandos. Ieškau ir,
žinoma, surandu. Jeigu ne pačiuose Viekšniuose, tai Mažeikiuose, Akmenėje.
Kur ir kada grajijo tie Viekšnių miestelio patrūbočiai? Reikia pasakyti, kad ir seniau, ir dabar
dar visi patrūbočiai grajijo ten, kur juos žmonės paprašė. O žmonės prašė juos grajyti per veselę,
per krikštynas, per pagrabą. Už grajijimą patrūbočiams visuomet mokėjo tiek, kiek buvo sutarta.
Seniau brolių Žiulpų komandos patrūbočiai dar ėjo „venčavoti [vinčiavuot’, vėnčiavuot’]
bagotesnių žmonių” su Naujais metais. O Jonas ir Antanas Žiulpos „dar liuob venčavoti žmones,
grajydami su armonijomis, ir su vardo diena”.
Seniau patrūbočiai per vestuves trūbijo 5 dienas, o dabar — tik šeštadienį ir sekmadienį. Ir
pats grajijimas buvo kitoks, negu dabar kad yra. Seniau grajijo senovinius šokius, ne tokius kad
339