3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Iš savo tėvų aš daug dainų esu išmokusi.
Turiu pasakyti, kad iš savo senelių aš nedaug dainų teišmokau. Bobutė mirė tada, kuomet aš
dar suvisam maža buvau, o senolis (iš tėvo pusės) mirė eidamas 97 metus. Atsimenu, kaip
senolis liuob dainuoti liūdnu balsu:
Ak mano bėdos, nelaimė —
Zvanyti pradėjo.
Ir seniau, ir dabar man kožnoj dainoj viskas patinka. Patinka ir žodžiai, ir melodija. O dainas
aš visada dainavau pagal laiką, pagal vietą. Jeigu buvo pavasaris, dainavau apie pavasarį, apie
paukštelius, jeigu buvau miške, pievoje ar prie upelio, dainavau apie mišką, eglelę pušelę, apie
žalią žolelę, apie bėgantį vandenėlį.
Žmonės gėrėjosi mano dainavimu. Sakė, kad aš esanti „gera dainiuškininkė”.
Kai buvau piemenė, liuobu verksiu ir dainiuosiu. O pradėjau ganyti 8 metų! Ne bandą dar
tada ganiau, žąsis ganiau.
Vis tiek dainuoti patiko. Dainavau ir rytą, ir dieną, ir vakare.
O kai jau buvau didelė ir dirbau visokius darbus, tada dainavau ir prie darbo. Ne dirbdama
dainavau, o atsisėdusi pasilsėti. Ir tos mano visos dainos buvo apie darbą, kokį tumet dirbau.
Jeigu pjovėme rugius, dainavau apie rugelį žiemkentėlį, jei šieną grėbėm — apie šienelį... Tų
darbų dainų begalę mokėjau! Dainavau aš ir viena, ir būryje, ir su seserims, ir su broliais.
Kai jau buvau tikra piemenė ir ganiau bandą, tada dainavau „Strazdelį”, „Jau saulelė
leidžias”... Piemenų dainos yra dideliai liūdnos, nes ir pats gyvenimas piemens yra liūdnas. Tiek
šunies, tiek piemens gyvenimai yra vienodi: piemuo yra pririštas prie gyvulių, šuo — prie
lenciūgo. Verkdama dainavau apie pimenėlį:
Mažas piemenėlis, didis vargdienėlis,
Nieks prie stalo nesvadina,
Tankiai badu primarina.
Mediniai klumpeliai,
Kieti kailineliai,
Pakuliniai marškineliai.
Ir aš, kaip ir kiekvienas žmogus, dainavau liūdnas ir linksmas dainas: kai buvo liūdna —
liūdnas, kai linksma — linksmas. Atsimenu, kaip mergė būdama, liuobu uždainuoti:
Oi liūdna liūdna
Šiandien dienelė,
Kad nematau savo
Bernelio...
Dainų mokiausi visur ir iš visų, kas tik kur dainavo. Užteko man dainą išgirsti vieną kartą,
tuojau pat ją ir išmokau. Kartais dainas liuobu ir užsirašyti. Tokias dainas aš liuobu dar nurašyti
ir savo draugams atiduoti, kad ir anie visi tą dainą mokytųsi ir dainuotų. Ir dabar, išgirdusi kur
dainą, užsirašau. Teisybę sakant, nebegaliu jau gerai naujų dainų įsiminti.
Mano tėvas buvo geriausias dainininkas iš visų dainininkų. Esu jau sakiusi, kad ans gerą balsą
turėjo ir daug dainų mokėjo. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be manęs
Gyvulių, kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena Šiaulienė.
Pasisakysiu dar, kad esu „vaikščiojanti gaspadinė”: einu valgyti taisyti į krikštynas, į
pagrabus, į vestuves. Žinoma, krikštynose ir vestuvėse, būdama „gaspadinė”, ir padainuoju. Kas
be ko, ne tiktai dainuoti, bet ir šokti man dideliai patinka. Man dainos pataiso gyvenimą.
Dainuoju ir iš džiaugsmo, o didžiausią liūdesį su daina imu ir išdainuoju. Taip man ir palieka
lengva ant širdies.
Dabar, kai jau esu sena, dainuoju visokias dainas. Dainuoju kokios tik užklysta. Teisybę
sakant — talaluškų aš nedaug temoku. Mano širdis niekumet nelinko prie talaluškų.
Dabar, kai išgirstu dainuojant per radiją, klausausi ir mokausi. Kartais tą pačią dainą išgirstu
keletą kartų. Kad geriau atminčiau — užsirašau.
Taip pat man patinka dainos, kurias girdžiu per televiziją dainuojant. Ir tas išmokstu. Jei
nespėju užsirašyti, nusirašau nuo tų dainininkų, turie jas turi užsirašę.
337