3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ir tujau man geriau ant širdies! Teisybę sakant, aš dainavau, kumet tik panorėjau: ir linksma
būdama, ir liūdna. Atrodė, kad daina mane ant sparnų pakelia.
Kožnoj dainoj patiko man ir žodžiai, ir melodija. Kelis kartus kas nors padainavo man dainą,
aš ir išmokau. Nesimokiau: išgirdau ir išmokau. Jeigu kartais užmiršau vieną arba kelis žodžius,
o dar geriau buvo — jeigu koks žodis man dainoj nepatiko, aš — triokš! įdūriau kitą. Ir man
daina buvo kaip reikiant.
Labai norėjau, kad mano draugės išmoktų tų pačių dainų. Laiko turėdama, savo dainas
surašiau ir daviau draugėms nusirašyti. Buvo gražu klausytis, kai mes sueidavom į šokius ir
imdavom dainuoti.
Pasakysiu teisybę, kad daug talaluškų ir dainų mokėjau ir tebemoku. Dainavau jas ir
tebedainuoju.
Su savo broliais niekumet nedainavau, nes jie nebuvo dideli dainininkai. Mano seserys buvo
geros dainininkės, bet mes augome ne krūvoj — reikėjo mums eiti tarnauti pas svetimus žmones.
Kai tik sueidavom į krūvą, visumet dainuodavom.
Už Petro Vėžauskio ištekėjau 1947 metais. Mano vyras buvo siuvėjas Būgiuose. Aš taip pat
jau buvau siuvėja. Siuvėjos amato išsimokiau Viekšniuose 1939 metais. Mano mokytojos buvo
Šiurkaitės. Pas jas aš prasimokiau pusę metų.
Petras Vėžauskis buvo už mane daug vyresnis. Jis buvo gimęs 1906 metais. Auginome 4
vaikus, užaugo tik 3.
Nei vyras, nei vaikai nebuvo dainininkai. Kai mūsų vaikai dar buvo maži, jie prašydavo
manęs jiems padainuoti. Jiems labai patiko „Lopšinė”. Šitą „Lopšinę” aš pati buvau sudėjusi: ir
žodžiai, ir melodija buvo man.
Tu mik, nebijok —
Aš tave paliūliuosiu.
Ir per naktį naktužėlę
Liūliuosiu aš tave.
Pažiūrėk, kaip čia vyšnios
Ir obelys miega.
Ir drugeliai sparneliais
Sapnuose tave mariomis neš.
Tu mik, nebijok —
Aš tave paliūliuosiu
Ir per naktį naktužėlę
Budėsiu prie tavęs.
Atjos karaliūnas,
Atneš tau dovanų,
Ir per naktį naktužėlę
Liūliuos jis tave.
Tu mik, nebijok —
Aš tave paliūliuosiu.
Ir per naktį naktužėlę
Liūliuosiu aš tave.
Kai vaikai užaugo didesni, nebeprašė jie manęs dainuoti „Lopšinės”, nesimokė iš manęs
dainų. O aš dainavau ir neprašoma: dainavau sau! Savo širdį raminau.
Nuo 1965 metų dalyvauju saviveikloje. Ne tik dainuoju, bet ir šoku.
Atsimenu, kartą Viekšniuose per vakaronę kažkas iš žmonių paprašė, kad iš saviveiklininkų
kas nors padainuotų ne iš kitų išmoktą dainą, bet savo paties sukurtą apie gulbę. Išsidrąsinau aš,
ėmiau ir padainavau:
Ko skrendi, gulbele?
Ko skrendi, gulbele?
Ko skrendi, baltoji, taip toli?
Paliki, gulbele, mūsų ežere.
Mūsų ežerėly tyrus vandenėlis,
335