3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kodėl aš neturiu
Laimės ant žvėrių?”
Bėkit šunys, lokit,
Į mišką medžiokit.
Jeigu ką atrasit,
Duokit man žinoti.
Au-au-au-au!
Šuneliai sulojo:
Atradę mergelę
Pievoje miegančią.
Išėjo strielčiukas
Ant šunelių balso.
Atradęs mergelę
Labai išsigando.
Cit! cit! cit!
Šuneliai nelokit,
Mergelės iš miego
Nepabudinkit!
Šuneliai sulojo,
Mergelė pabudo.
Pamačius strielčiuką
Labai išsigando.
Oi, strielčiukai!
Ko tu čia stovi?
Aš ne vilks, ne lapė —
Tu manęs nešausi.
Tu ne vilks, ne lapė —
Aš tavęs nešausiu.
Žinau strielčiaus madą —
Radęs pabučiuos.
Širdingai, meiliai pabučiavo,
Įdavė meilės ženklą —
Įdavė žiedą savo.
Širdingai, meiliai pabučiavo —
Įdavė meilės ženklą,
Įdavė žiedą savo.
Miškas garsingas. Kad aš užleisiu visu balsu, viskas gerai girdėti — Daugirdo pakajai visai
netoli.
Dvaro mergės vėl man pasakoja, kad Daugirdas dideliai pykstąs ir sakąs: „Jeigu tik aš tą
dainiuškininkę pagausiu, galą anai padarysiu”. Aš juokiuosi ir prašau mergių savo ponui
pasakyti, kad ans manęs nesugaus.
Aš pati dainuoti pradėjau, kumet dar suvisam nedidelė buvau, bet jau ėjau į mokyklą.
Mokykla buvo kaime. Visa mūsų šeimyna gyveno „butkoje” (namelyje prie geležinkelio). Iš čia
aš ir vaikščiojau kasdien į mokyklą. Mano mokytojos buvo Elena Žilevičienė iš Viekšnių
miestelio ir Pulcherija Danilevičiūtė iš Mažeikių. Jos ir išmokė mane pirmųjų dainų. Toje kaimo
mokykloje aš išmokau ir eilėraščius sakyti, ir vaidinti. Atsimenu, kaip vaidinau „Jonelį” ir kitus
vaikiškus vaidinimus.
Vėliau, kai buvau jau didesnė, mėgau dainuoti meilės dainas. O mažesnė būdama, dainavau
piemenų ir kitokias vaikų daineles.
Jeigu man kumet nors buvo liūdna, uždainavau:
Kad noriu verkiu,
Kad noriu dainuoju —
Nuo sunkių darbelių
Neišsivaduoju...
334