3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

gyveno ligi 1933 metų. Vėliau persikėlė į Viekšnius. Tėvas dirbo „prikaščiku” [prikazčiku] pas
Vaksą. Tas Vaksas buvo miškų pirklys. Tėvas rūpinosi medžių pervežimu”. — [Iš Jono Virkiečio
(1913), gyvenančio Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną užrašė Amelija
Urbienė].
Kaip tėvai augino savo vaikus. — Tekste: Mano tėvai Pranciškus ir Rozalija Šiaulytė —
Alsiai augino 10 vaikų. 4 vaikai mirė maži. Užaugome tik 6: 5 seserys ir vienas brolis. Mes, trys
seserys, dar ir šiuo metu tebegyvename: 1. Aš — Marija Alsaitė-Mackevičienė (1915). 2. Ona
Alsaitė-Blažienė (1912). 3. Rozalija Alsaitė-Kuokštienė (Koukštienė) (1907). [...]. Sesuo
Apolonija Alsaitė-Laniauskienė mirė 42 metų. [...]. Mano tėvas — Pranciškus Alsys — buvo
siuvėjas, kirpėjas. Dar kitaip sakant: „buvo dešimties amatų meistras”. Be to, tėvas nebuvo
biednas: turėjo miestelyje namus ir 2 ha žemės. Mano motina — Rozalija Šiaulytė-Alsienė —
buvo mėsininkė. Ji supirkinėjo gyvulius, pjovė juos ir pardavinėjo mėsą. — [Iš Marijos
Mackevičienės (1915), gyvenančios Viekšniuose, Maironio gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną
užrašė Amelija Urbienė].
Atpildas vaikui už vogimą. [Iš Augustino Petriko (1928) 1986 m. liepos 5 dieną užrašė
Amelija Urbienė].
Kaip baudė vaiką už negerą darbą. [Iš Jono Virkiečio (1913), gyvenančio Viekšniuose,
Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 11 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė. [Iš Stanislavos Vėžauskienės
(1910), gyvenančios Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija
Urbienė].
Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė / Iš Stanislavos Vėžauskienės
(1910), gyvenančios Viekšniuose, Vytauto gatvėje, 1986 m. liepos 10 dieną užrašė Amelija
Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų
aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Stanislava Vėžauskienė — dainininkė ir saviveiklininkė
Mano tėvai — Antanas ir Barbora Beišinaitė — Sabaliauskai apsižanijo 1905 metais. Gyveno
Pluogų kaime, Viekšnių vls. Tėvai nieko neturėjo — nei žemės, nei trobų. Gyveno pas svetimus
žmones. Tėvas buvo geležinkelio darbininkas. Po Žemės reformos (1922 m.) tėvai gavo 8 ha
žemės. Tėvas tuomet jau dirbo ir savo žemę, ir prie geležinkelio. Motina gaspadinavo namie.
Augome 14 vaikų — 5 broliai ir devynios seserys.
Mūsų motina buvo gera dainininkė. Ji mėgo dainuoti. Vyrai buvo prastesni dainininkai. Jie
retai ir tedainavo.
Kai gyvenome Pluogų kaime, mes savo pirties neturėjome, į pirtį visi ėjome pas susiedą
Šiultę. Atsimenu, kaip mūsų vyrai, išėję iš pirties, namo pareidavo dainuodami. Ir dainų mokėjo,
ir susidainavo neblogai, bet geri dainininkai nebuvo pašaukti.
Vaikų, kaip jau esu sakiusi, augome 14. Tėvai visų mūsų negalėjo išmaitinti — reikėjo eiti
tarnauti ir sau duoną užsidirbti. Kai buvau devynerių metų, išėjau ir aš už piemenę tarnauti. Jau
turėjau 15 metų, jau tarnavau už pusmergę. Gerai atsimenu, kaip pusmergė būdama pas
gaspadorių Tupiką vadavau piemenę. Tas Tupikas savo žemę turėjo netoli Būgių. Daugirdas
Būgiuose turėjo dvarą. Dvaras nemažas. Ganau aš karves netoli to dvaro ir dainuoju. Vėliau
dvaro mergės pasakojo man, kad ponas Daugirdas — Būgių dvaro savininkas — žadėjęs man
gerklę su pakulomis užkišti, kad aš neduodanti ano vaikams miegoti.
O man nė galvoj nebuvo dėl ko aš turėčiau nedainuoti.
Žinojau, kad Daugirdas buvo strielčius — ans ėjo medžioti. Ganau aš kartą karves piemenę
vaduodama ir dainuoju dainą apie strielčiuką:
Išėjo strielčiukas
Į mišką medžioti.
Nieko nenušovęs
Pradėjo raudoti:
„Ai, dievuliau!
333