3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Per pokaitį ėjau į lauką ir gubelių statyti. Žinojau kelius klėbius į gubelę reik statyti, kaip tą
gubelę surišti. Pas gaspadorius yra tekę man, piemene būnant, ir dobilus į gubeles statyti.
Rugius pjaunant aš jau kitaip laukuose darbavausi. Atsimenu, služijau aš pas tokią Nostienę.
Anos vyras buvo į Ameriką išvažiavęs pinigų užsidirbti. Gaspadinė samdė žmones javus pasėti,
nupjauti. Pati ana ėjo į laukus ekėti, pati mokėjo su arkliais apsieiti — nukinkyti, pakinkyti.
Aš visumet liuobu padėti gaspadinei darbuoties prie lauko darbų. Nedaug ir žemės ana turėjo:
buvo koks 20 ha. Laikė 2 karves, du arklius, avių nedaug. Gaspadinė nevisumet ir mergę metams
liuob samdyti. Aš nuo ryto, išginusi gyvulius į ganyklą, ganysiu kol rasa. Paskuo manęs paleisti
ateis toks senelis, gaspadinės paprašytas. Domininkas buvo ano vardas. Domininkas liuob ganys
gyvulius, o aš su gaspadine po laukus darbuosiuos. Gaspadinei laukuose darbuotis padėjo ir iš
anos tėviškės. Liuob atvažiuoti vaikis su arkliais. Jeigu gaspadinė mergės tais metais nebuvo
pasisamdžiusi, ir man kartais liuob leisti vežimą krauti. Išmokau ir ražienas grėbstyti.
Kumet rugius pjovė ir aš buvau jau pusmergė (15-16 m.), tumet didelio vargo nebturėjau. Aš
dar pas tėvus bebūdama buvau išmokusi rugius rinkti, pėdus surišti. Tėvai tada buvo gerai to
darbo išmokę. Ras pėdą nesurištą — gausiu burkos: turiu pėdą gerai surišti, ryšių galus užkišti. Ir
tik tada leido statyt į gubą.
Su duonos kepimu daug vargo turėjau: kol išmokau. Kumet jau buvau pusmergė (15-16 m.),
iš karto prie duonos neprileido. Sakė: „Iš karto tu nenutaikysi, kiek vandens įpilti”. Tumet mergė
arba gaspadinė įpylė į minkytuvį vandens i pamokė kaip reikia duoną įmaišyti. Pamokė duoną ir
atminkyti. Atminkymui paliko miltų, tuos miltus reikėjo suberti į minkytuvį ir tumet duoną
atminkyti. Pečiaus kūrinti man neleido. Duonos kepti man nedevė. Kepalą sukepaluoti taip pat
pamokė. Ale man devė tik tuomet kepaluoti, kai jau kepalas buvo iš minkytuvio iškeltas ir ant
ližės padėtas.
Ir gaspadinė, ir mergė sakė: „Pusmergei negalima duoti duonos po pečiumi pakepti: nepakels
dar ližės su dideliu kepalu ir nušankins ant žemės.”
Pas gaspadorius išmokau ir bulbes atrinkti. Veizėjau kaip kiti dirba ir mokiausi. Didžiąsias
bulbes reikėjo atrinkti valgymui, mažesnės, sėklinės ir pačios mažosios — kaip riešutėliai —
„kiaulinelės”.
Per karą (1914 metų) teko man pas gaspadorius valgyti ir dulputrę, virtą iš kiaulinėlių
bulbelių. Atsimenu, kaip tą dulputrę virė. Nuplovė neskustas kiaulineles bulbeles, išvirė,
nusunkė ir sugrūdo. Tumet įpylė čystą vandenį, išplakė ir per rėtį išsunkė: taip atskyrė lupenas.
Tada tą dulputrę užvirino, įdėjo druskos. Jei turėjo, šliūkštetėjo pieno lašelį arba įmetė sviesto
gabalėlį, taukų šaukštą. Jeigu į tokią dulputrę įdėjo daugiau miltų, tumet jau virė ne dulputrę, o
pusmarškonę košę.
Ligi pat šiol negaliu užmiršti savo tėvo. Ans buvo dideliai drausmingas. Mes tėvo bijojom.
Pas mumis mažai kas teliuob užeiti — negu iš nelaimės kokios: metuose kartą, kitą. Jeigu kas
pas mumis atėjo, reikėjo pasisveikinti, į ranką pabučiuoti .
Atsimenu, kaip kartą atėjo pas mumis viena tetutė. Ana atnešė saldainių. Saldainius su visu
maišeliu padevė man. Aš padėkavojau — anai ranką pabučiavau. Buvau pagalvojusi, kad kol
tetutė bus, aš saldainių nevalgysiu. Bet mano širdis nujautė, kad tėvas saldainius gali iš manęs
atimti ir man neduoti. Išsitraukiau vieną saldainį iš maišelio ir pradėjau valgyti. Tėvas pamatė!
Kapt! už maišelio, ir atėmė iš manęs visus saldainius. Ir dar pasakė: „Ar tu viena tenori?” Tumet
tėvas visiems vaikams devė po vieną saldainį, o kas dar buvo likę maišelyje, pats ėmė ir suėdė.
Mama nieko nesakė. Niekumet ana neužtarė mūsų. Visumet sakė: „Kaip tėvs nor, taip tedaro.” Ir
dabar gerai žinojau, kad užtarimo iš motinos negausiu. Gerai dar, kad buvau pati pirmoji saldainį
pati iš maišelio pasiėmus. O antro saldainio iš tėvo aš taip ir nebegavau...
Tėvai mūsų niekumet niekur nesivedė. Mes nežinojom, kas yra „į svečius eiti”, Taip pas tėvus
augdama niekur iš namų niekumet nevaikščiojau. Svietą pamačiau tik tumet, kai iš namų išėjau
služyti. Gyvenau ir dirbau pas svetimus ir mokiausi iš visų ko tik galima buvo išmokti.
Iš Pranės Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 11 d. Am. Urbienė.
Pastaba: Šito aprašo nuorašas 1986 m. lapkričio 12 d. įteiktas Šiaulių pedagoginio instituto
Klaipėdos ikimokyklinio fakulteto docentui Vladui Pupšiui.
Kaip tėvai ir giminaičiai augino vaiką. — Tekste: „Gimiau 1913 metais Tirkšliuose. Tėvai
Tirkšliuose turėjo savo trobą. Tėvas dirbo prie miško. Motina laikė arbatinę. Tėvai Tirkšliuose
332