3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Jeigu tėvo nebuvo namie, mama visumet mums valgyti padevė: mums patiems nebuvo
leidžiama valgyti pasiimti.
Aš, kad ir maža būdama, supratau, kad motina apsileido su tėvu iš pat pirmo — devė anam
didelę valią.
Jeigu kumet pasėjo pupų, tėvas neleido ankščių pasiskabyti ir pupų pavalgyti. Sakė: „Be čieso
vaikams regalima pupų nuskabyti. Ar ne pilna subinė aniems yr? Ar ne pajėdę yr?” Tėvas nė
žinot nenorėjo, kad mes tų pupų dideliai norim: pupos turėjo tėvui palikti!
Tėvas neleido prie namų darželio taisyti. Nė kokios žolelės nebuvo nė pasėta, nė padiegta.
Niekas po mūsų trobos langais niekumet nežydėjo...
Jeigu kartais mes liuobam ką nors troboj dirbti, tėvas į trobą, mes — pry pečiaus tujau pat.
Sėdim ir tylim. Neiškentam, pradedam šnibždėties. Tėvas ir barasi tuojau: „Ko čia šnibždat kaip
vėžiai terboj? Ar nenutilsit!” Tokia buvo didelė drausmė mūsų namuose.
Kumet išėjau služyti pas svetimus žmones, bijojau šnekėti. Klaus mane ko nors, aš tyliu.
Sako: „Dėl ko nerokuojies su mumis?” Aš aniems: „Nesu pratusi rokuoties. Tėvas neleido mus
tarp savęs rokuoties”.
Teisybę sakant — mūsų tėvas buvo didelis tinginys. Anam pačiam atrodė, kad darbo ans
nedirb ne iš tingėjimo, bet iš negalėjimo. Tėvs buvo ranką persišovęs, sakė, kad ta ranka anam
skaudanti. Patiko mūsų tėvui rytais ilgiau pamiegoti... Kas be ko, rudenį tėvs liuob dirvą suarti.
Pavasarį liuob pasėti... Tiek to arimo ir tiek to sėjimo tebuvo ant tų 4 ha!
Motina ėjo ekėti. Anai tas darbas nebuvo sunkus: reikėjo kaip nors laukuose apsidirbti.
Tėvas, kaip jau sakiau, prie sunkesnio darbo nepuolė. Pavasarį, kumet tų darbų liuob daugėti,
tėvas ėjo su piemenimis vabalų-kirminų gaudyti. Nėjo prie darbo! Ans tuos vabalus liuob nešti
susiedui kaip liekarstus. Pinigų iš susiedo neėmė. Džiaugėsi tiktai, kad tas su vabalais gydosi ir
kad ans gali padėti.
Tėvas taip pat liuob sakyti: „kam čia taip sunkiai dirbti. Ar ne geriau yr, kad klausais kaip
vieverseliai gied, gegužės kukuoja... Klausais ir džiaugiesi...”
Mama iš pat mažumės spaudė mumis prie darbo. Pakeli šluotą — ir šluokis. Jeigu tėvas buvo
troboj, ans neleido trobos šluoti. Sakė: „Kam čia tas dulkes keliat!..” Jeigu tėvas į trobą, mes
tujau pat prie pečiaus. Taip liuobam ir prasėdėti, kol ans iš trobos išeis.
Mama norėjo dideliai vištų laikyti, sakė, kad vargo suvisam nebus, vaikai galės palesinti
vištas. Tėvas taip pat šito neleido. Sakė, kad vištos ir višteliai tik takus bjauros, anuos lesinti
reikės. Dėl to pas mumis nebuvo nė kokio paukštelio — nė vištelės, nė antelės, nė žąselės.
Jeigu kumet, mamai liepiant, skutau bulbes, ir čia tėvas priveizėjo kaip skutu. Sakė: „Bulbių
nereik dideliai nugręsti. Anos smokavos kad netaupysit.”
Kai jau buvau 5-6 metų, mamai padėjau paršeliams žolių parinkti. Liuobu rinkti kiaulpienes,
balandas. Mama pamokė ir parodė, kaip reik paršeliams buroklapius palaužyti. Sakė: „Iš širdies
neplėšk. Po vieną lapą aplinkuo laužk. Laužk tik tą, katras yra atsiskyręs — nuo širdies prie
žemės palinkęs. Nulaužei vieną, tumet tik laužk kitą.”
Buroklapių su kirviu kapoti man neleido: bijojo kad piršto nenusikirsčiau. Lapus paršeliams
pati mama liuob sukapoti. Ana pati sudėjo sukapotus lapus į katilą, užpylė vandens. Aš tik liuobu
iš miško parnešti šakų ugniai. Mama tumet pakūrė ugnį ir lapus apvirė. Virė lapus ne troboj —
lauke virė.
Jovalą man leido paršeliams nunešti. Viedro aš dar pilno nepakėliau, nešiau tik pusę viedro.
Liuobu supilsiu jovalą į geldą (lovį) ir lauksiu kol kiaulė bengs ėsti. Kumet suėdė, tumet ėjau
atnešti kitos viedro pusės. Kiaulė liuob žviegs, puols prie jovalo, o aš bijosiu, kad neišverstų.
Žinojau gerai, kad tumet bus pekla. Visumet tėvas — kur buvęs kur nebuvęs — liuob vaikščios
aplinkuo, šūdinės ir komandavos.
Kaip aš vėliau džiaugiausi, kad išėjau služyti! Atrodė, kad mane iš kalėjimo kas paleido.
Svetimiems visada įtikau — gera buvau.
Mama išmokė ir daržą ravėti. Pamokė, kaip atskirti daigus nuo žolės. Nusivedė į daržą, sakė:
„Paveizėk, čia burokeliai dygsta. O čia — morkeliai.” Nosę prikišau artyn, paveizėjau — ir taip
įpažinau visus daigus.
Mama išmokė mane, kaip reik karvę milžti su abiem rankom. Pirma reik paimti du papus.
Paskui — vėl du. Kai su milžtuve nueini prie karvės, pirma reik atsitūpti, o milžtuvę padėti ant
330