3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Po mano veselės Šeiniai taip pat mūsų neužmiršo. Šeinis pasamdė mano vyrą, kad tas vežiotų
į stotį supirktus grūdus, žodžiu — devė uždirbti.”
Iš Onos Kačinienės (1898), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d. Am. Urbienė.
Kaip seniau miestelyje lovas taisė. [Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyvenančios Papilės
gatvėje Nr. 12, 1986 m. liepos 2 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Kaip seniau miestelyje lovas pataisė / Iš Valerijos Pakalniškienės (gim. 1915 m.), gyv.
Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d. užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija.
ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių
bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Kaip seniau miestelyje lovas pataisė
Kad minkščiau lovoje būtų gulėti į lovą dėjo sieningą. Sieningą pasiuvo iš maišų. Jeigu maišų
neturėjo, siuvo iš pakulinio audeklo.
Sieningą prikišo šiaudų. Šiaudai buvo kvietiniai arba ruginiai. Šiaudus ėmė ne iš kūlio. Kūlio
šiaudai yra tiesūs, sieningas yra kietesnis, o minkštesnis sieningas visada yra jeigu aną prikiši
sulaužytų, sudraikytų šiaudų.
Sieningus šviežiai perkišo šiaudais Velykoms, Kalėdoms. Ant prikišto sieningo užklojo
drobulę. Drobulė lininė.
Žiemą dangstėsi su patalais. Patalus apvilko drobėmis. Vasarą, kuomet buvo šilta, klostėsi su
dekiu. Po dekiu visuomet paklojo drobulę. Visuomet miegojo ant vienos poduškos. Retai kas
miegojo ant dviejų poduškų.
Užvalkščiai poduškoms buvo perkeliniai, kartūniniai arba lininiai. Užvalkščius siuvo ir su
užgaliais ir be užgalių.
Kumet rytą atsikėlė iš lovos, anos taip nepaliko — pataisė. Apklojo su dekiu. Su tuo pačiu
dekiu naktį klostėsi.
Dieną visas poduškas padėjo galvūgalyje lovos ant dekio viršaus. Poduškų jau buvo ne viena,
o 2-3. Taip lova puikiau atrodė.
Tankiai patalynės nemainė. Kai patalynė jau buvo juoda, tik tuomet aną permainė.
Iš Valerijos Pakalniškienės (1915), gyv. Viekšniuose Papilės g. 12A, 1986 m. liepos 2 d.
užrašė Amelija Urbienė.
Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės. [Iš Pranės Jankutės (1900) 1986 m. liepos
11 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės / Iš Pranės Jankutės (1900) 1986 m. liepos
11 dieną užrašė Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR
TAUTOSAKA: [1986 metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių
muziejuje. — Visas tekstas:
Kaip ir ko mane mokė tėvai ir svetimi žmonės
Mano tėvai — Juozapas ir Uršulė Mockaitė — Jankai gyveno Tučių kaime, Viekšnių vls.
Motina buvo iš Pumpurų kaimo. Pumpurų kaimas yra už Mažeikių. Čia ana užaugo pas savo
tetutę. Motinos tėvai buvo mirę. Tetutė, kai mama žanijosi, ir kraitį anai devė.
Tėvas, važinėdamas iš Tučių, visur aplinkuo ieškojo bagotos panos — anam reikėjo atrėdyti
seserį. Mano tėvas dar seseriai ir pamokėjo, kad ta tik paimtų ano tėvą karšinti. Daug pamokėjo!
Du šimteliu!
Mano tėvai turėjo 4 ha žemės. Augome penketas vaikų: Antanas, Stanislovas, Steponas, Pranė
ir Petronėlė.
Tėvas buvo dideliai skūpus. Duonos niekumet nedevė mums lig privalgymo. Atriekė riekę,
papjaustė ir padalijo visiems. Motinai devė didesnį gabalą, o mums, vaikams — po mažesnį
gabalėlį. Duodamas tankiai sakė: „Vaikams duonos daug nereik — ištrupins tik, nesujės!”
Svarbiausia buvo dar ir tas, kad tėvas, atriekęs ir padalijęs duonos riekę, į kepalą visumet
liuob įdėti „znoką”. Jeigu kas kumet nors po to buvo atsiriekęs kad ir mažą duonos riekelę, tėvas
tujau pat pamatė, norėjo kaltininką surasti ir nubausti. Mes tą gerai žinojom, dėl to nė viens
niekumet duonos neėmėm.
329