3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Jautieną supjaustė gabalėliais, pridėjo morkų, bulbių. O kartais prie mėsos tebuvo vien
„cimes”. Jeigu jautiena buvo liesa, tuomet pridėjo vištos taukų.
Pusryčiams valgė barankas, sviestą, sūrį, gėrė arbatą arba kakavą.
Ir rytą, ir prieš pietus kartais užkando marinuotos silkės.
Šeštadienį nereikėjo nė kokių darbų dirbti: viskas buvo šeštadieniui iš anksto padaryta.
Grindų taip pat nešlavė. Jeigu norėjo — mazgojo indus, jeigu nenorėjo — nemazgojo.
Per žydų Velykas nereikėjo nieko kepti. 9 dienas valgė macus, gėrė midų. Midaus man neteko
nė karto taisyti — pati ponia sutaisė. Atsimenu tik, kad midų virino pusę valandos. Atsimenu,
kad į midų dėjo apynių.
Mano ponia buvo dideliai gera. Ana ne kartą apdovanojo mane. Atsimenu, kartą nuėjau į
krautuvę su ponų dukteria Ženia. Ženia išrinko medžiagą, užmokėjo piningus ir parnešė namo.
Tik namuose man tą medžiagą atidevė. Pasisiūdinau suknelę. Jeigu ponai važiavo kada kur nors
toliau, visuomet man parvežė dovanų. Per Velykas visuomet mane apdovanojo. Tos dovanos
nebuvo tankios — taip liuobu gauti per metus kokius tris kartus dovanų.
Drabužio kasdien dėvėti man nedevė. Dėvėjau savo drabužiais. Kiekvieną dieną turėjau būti
su skarele apsirišusi galvą, savo batais kojas apsiavusi. Po namus vaikščiojau ne su lepšėmis, o
su batais. Taip pat prie darbo reikėjo būti su savo kvartūgu prisinėrusiai.
Dar kas pas Šeinius buvo gerai: man nereikėjo pačiai vandens prisinešti. Vandenį iš Ventos
liuob prinešti Domicė Sicilienė. Koridoriuje stovėjo pastatytas didelis kubilas. Čia Sicilienė liuob
ir supilti atneštą vandenį. Vandens reikėjo nemažai, dėl to vandenį turėjo nešti kiekvieną dieną.
Su ponia gerai sugyvenome. Kartu ėjome į turgų apsipirkti. Jeigu kartais ponia išėjo į turgų be
manęs, tai tą, ką ji turguje liuob būti nusipirkusi, pati niekuomet nenešė namo. Ponia visuomet
paprašė parnešti tą žmogų, pas katrą ji pirko.
Į krautuvę ko nors nupirkti mane mažai tesiuntinėjo. Cukraus, miltų ir kitko buvo daug
pripirkta — nebuvo reikalo po krautuves kasdien lakstyti. Jeigu kada nors pirkau ką viena
krautuvėje, tuojau pat su ponia „atsirokavau”: pasakiau, kiek piningų išleidusi, kiek likę
neišleistų.
Su ponu taip pat gerai sugyvenau. Pons kaip ponas! Liuob, žodį pasakęs, praeis pro šalį, ir aš
aną per dieną mažai tematysiu. Su ponia reikėjo visus reikalus turėti. Ponią vadinau „barinia”,
pono tėvą — „dieduška”. Didelė mano draugystė buvo su ponų dukteria Ženia. Ją vakarais aš
liuobu ir užmigdyti — auklė nemigdė. Aš mokėjau vaikus užimti, anie dideliai mane mylėjo.
Liuob Ženia ateis į virtuvę, Čia aš anai paduosiu šaukštelį, bliūdelį. Ana liuob barškins ir
džiaugsis.
Per mūsų Velykas ponia man darbo mažiau tedevė. Leido išeiti į miestelį, leido drauges
aplankyti. Į vakaruškas, gegužines mane varyte varė, bet aš nėjau. Netraukė mano širdies.
Ne veltui žmonių buvo sakoma: „Žydeliai skaniai valgo, švariai gyvena ir mažai dirba.” Dėl
žmonių žydai visuomet buvo geri. Aš ne tiktai apie žydus iš žmonių buvau girdėjusi apie anų
gerumą, bet dabar ir pati šitą datyriau. Atsimenu, kaip ponai man padėjo. Mirė mano švogeris.
Aš norėjau važiuoti į pagrabą, pasakiau ponams. Jie mane išleido, paskolino 100 litų ir pasakė,
kad galiu būti ten, kiek man reikia. Piningų iškart man nereikėjo grąžinti: atskaitė po biškį kas
mėnesį iš algos.
Kas buvo tarp mano ponų, aš niekuomet nesikišau į anų reikalus. Anie gyveno sau, aš — sau.
Atsimenu, kaip kartą buvo... Dabar tik juokas ima pamislijus. Daktaras Rakuzinas ėmė mano
ponią vilioti. Kai tik ponas iš namų, daktaras, lyg užuosdamas, tuojau pat ima ir prisistato. Susėd
abudu kambaryje. Ir šnekas, ir čiauškas. Einu aš pro šalį, veizu ir juokas mane ima... O kai
ponas, namo parėjęs, mane liuob klausti: „Ar buvo daktaras atėjęs?”, aš visuomet liuobu
atsakyti: „Nežinau. Namačiau”. Nebuvo man jokio reikalo kištis į ponų tarpą. Ponai yra ponai, o
aš esu tiktai anų mergė. Tesižino...
Kai aš tekėjau už Kačino, mane ponai apdovanojo. Gavau staltiesę 4 metrų ilgio, 4
rankšluosčius. Rankšluosčiai buvo dideliai puiki — ir anie patys į tokius nesišluostė burnų.
Dovanojo dar man 3 metrus silko suknelei, o per veselę atnešė tris tortus.
Kai buvo mano veselė, vaikai — Ženia ir Lionia — sėdėjo už stalo kartu su manimi: vienas iš
vieno šono, kitas — iš kito.
328