3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Šeimininkų tėvas — Joselis Šeinis — kėlėsi ankstie. 6 valandą ryto jau ant stalo jam turėjo
būti pastatytas „samavoras”, padėta barankų, sviesto. Gulti visaip prisėjo. Jeigu darbų buvo daug,
teko atsigulti ir 1-2 valandą nakties.
Tų mergės darbų pas žydus buvo gana daug. Kiekvieną savaitę — antradieniais ir
penktadieniais — mergei reikėjo ponams grindis išmazgoti. Tas grindis reikėjo plauti ne bet
kaip, o su muilu ir soda, taip pat grindis reikėjo per dieną kelis kartus pašluoti. Visur turėjo būti
švaru!
Mergė baltinių neplovė. Visus nešvarius baltinius vežė kartą per mėnesį į Pakalupę pas
Mastauskienę. Čia toji Mastauskienė ir išplovė visą ponų bėlizną. Žinoma, ne veltui, o už
piningus išplovė.
Valgė ponai kambaryje vieni patys. Aš tik atnešiau iš virtuvės sriubą, mėsą ir kitką, padėjau
ant stalo ir išėjau iš kambario. Prie stalo nereikėjo patarnauti. Valgiau virtuvėje tą patį, ką ir
ponai valgė. Ir valgiau iš tų pačių indų, nes ponų ir mergės indai buvo kartu laikomi. Man ponų
buvo prisakyta, kad nesumaišyčiau košernų ir nekošernų indų: bijojo mano ponai, kad
nepamatytų tėvas ir dėdė su dėdina Chase. Pas žydus pieniškiems valgiams buvo vieni indai,
mėsiškiems — kiti.
Aš jau sakiau, kad turėjau atskirą kambarėlį miegoti. Mano ponai kitaip miegojo negu aš.
Visai kitaip atrodė anų lovos. Ant lovų — sieningai. Tie sieningai užsiūti, užtaisyti. Drobulės
dvi. Kiekvienoj lovoj po dvi poduškas. Ant kaldrų balti čecholai. Poduškos didžiausios. Dieną,
kuomet lovas pataisiau, visuomet per abidvi lovas uždengiau silkinę kapą, o ant poduškų
padengiau krazines kapeles su kvalbonais.
Žiemą mano ponai miegojo su patalais. Po šonų buvo piernatos padėtos — vis kad minkščiau
ir šilčiau būtų! Žiemą, kai dienai lovas pataisiau, patalus pakišau po kapa. Sumurdžiau patalus
taip, kad poduškoms liktų vietos galvūgalyje padėti. Tada ant viršaus užklojau kapą. Nebereikėjo
ant poduškų bekloti tiulių.
Kai atėjau pas Šeinius tarnauti už mergę, iš karto aš nemokėjau ir nežinojau kaip ir ką dirbti
Ponia man viską parodė. Kai su visais darbais apsipratau, nebrodė, dirbau taip, kaip pati
išmaniau.
Penktadieniais, kaip visi žinome, žydai kepa pyragus. Mane ponia pamokė, kaip tuos pyragus
įmaišyti, kaip atminkyti. Visuomet pati ponia supynė chalas, o kepėme abidvi. Abidvi veizėjom,
kad chalos gerai iškeptų, kad nesudegtų. Ponia mane pamokė, kaip iškūrenti pyragams kepti
pečių. Pasakė, kiek medžių skilų reik į pečių įkišti, kad pečius perdaug neįkaistų ir pyragas
nesudegtų.
Visus indus — ir košernus, ir nekošernus — aš turėjau išplauti ir į savo vietą padėti. Indų
negalima buvo sumaišyti.
Žydų Velykoms buvo kiti indai: puikesni. Juos laikė padėtus atskirai nuo kitų indų. Iš jų valgė
tik per Velykas.
Kiekvieną penktadienį be chalos kepimo reikėjo dar žuvį pataisyti. Dažniausiai virė lydeką.
Kai virė žuvį, dėjo daug cebulių — ligi 30 štukų. Virtą žuvį sušaldė. Žuvis liuob sušals kaip
kokia košeliena. Taip pat penktadieniais taisė ir farširuotą žuvį. Į tokią žuvį reikėjo dėti
kiaušinių, smulkiai sukapotą cebulę. Į vandenį, kur buvo ta farširuota žuvis verdama, visuomet
dėjo cielą cebulę. Vandenį, kur ta žuvis buvo išvirta, taip pat sušaldė į košelieną.
Mano ponia buvo gera, ana išmokė mane, kaip reik visokius valgius daryti. Nieko nesigailėjo.
Išmokė ir keksą iškepti, Tas keksas buvo kaip koks tortas. Keksui reikia: cukraus pudros, 15
kiaušių, 4-3 šaukštai miltų, sviesto taip apie 200 gramų, migdolų viršui apibarstyti.
Kiaušių baltymus reikia išplakti, trynius ištrinti. Viską sumaišyti ir kišti į pečių. Kekso viršų
reik aptepti su šokoladu arba kakava, virta su cukraus pudra. Viršų reik pabarstyti migdolais.
Chalą kepė paprastai. Į minklę dėjo miltų, kiaušių, vandens. Chalą valgė prie mėsos, prie
sriubos.
Kugelį kepė šeštadienį — pietams. Kepė ne namie, o kitame kieme po pečiaus. Kugelį kepė iš
makaronų, iš ryžių, iš pjaustytų bulbių. Kugelį kepė kartu su mėsa.
Vištą, jautieną, veršieną — taip pat kepė kitame kieme. Mėsą kepė kartu su morkomis, su
bulbėmis ir kitkuo, kaip papuolė — kaip ir paprastą dieną.
327