3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Žiemą — vakarais — piemenei reikėjo plunksnas plėšyti. „Dviejose vietose man ir taip dar
yra buvę, — sakė Stasė, — „mergei, paėmusi skalą, turėjau žiubinti, kumet ana večerę virė.”
„Taip pat esu ėjusi su spragilais kulti. Dideliai kvapas patiko: atsisėdi duoboj ir bematant
užmingi — tiek jau esi nuvargusi...”
Žiemą piemenė daugiausia gyvulius šėrė viena. Šėrė su pelais, su šiaudais. Piemenė pati
turėjo kratinį karvėms susikratyti. Taip pat ir žiemą piemenė turėjo karves pagirdyti — atnešti iš
šulnies vandens.
Piemenė miegojo lovoje. Lova — virtuvėje. Ten pat, kur piemenė miegojo, buvo ir
kiaulviedriai sustatyti. Ir virbai, ir medžiai, ir visokie daiktai stovėjo, kur tik vietos buvo
pastatyti.
Piemenei devė prastą drabužį. Devė sijoną, nažutką, seną švarką. Marškiniai lininiai — ir
visai nauji, ir seni. Kuskelę devė galvai apsirišti. Kvartūgas piemenės pakulinis, dryžas. Iš to
paties audeklo, kur buvo siuvamas kvartūgas, piemenei gaspadinė „liuob ir sijoną pasiūti.”
Marškinius mainė kartą per savaitę. Abrūsas — bendras, burnai ir rankoms šluostytis.
Į pirtį ėjo kas antrą savaitę. Plaukytis nebuvo kur — „ir ežeras, ir upė buvo toli nuo namų.
Galėjai tik pasitaškyti, pabraidyti po klanus, po prūdelį.”
Jeigu piemenė gerai ganė, gaspadoriai, parvažiuodami iš miestelio, parvežė kermošavo,
apdovanojo — nupirko kuskelę, kojines.
Išeinant, jeigu gaspadoriai buvo neskūpi, — piemenei devė priedo — „tupeles”, o prie
paviržio pridėjo lašinių šmotą.
Iš Stasės Mikužienės (1915), gyv. Viekšniuose, Minajevo g., 1986 m. liepos 10 d. užrašė Am.
Urbienė.
Žydmergė. [Pas žydus tarnavo Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė. Iš Onos Kačinienės (1898)
1986 m. liepos 6 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Žydmergė / Iš Onos Kačinienės (gim. 1898 m.), gyv. Viekšniuose, užrašė 1986 m. liepos 6 d.
Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986
metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Žydmergė
Žydmergėmis Viekšnių miestelyje buvo vadinamos tos mergės, katros tarnavo pas žydus. Ona
Vasilkevičiūtė-Kačinienė papasakojo, kaip ji tarnavo pas žydus.
„Esu aš Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė, gimusi 1898 metais Senojoje Akmenėje. Tėvai —
Pranas ir Rozalija Levickaitė — Vasilkevičiai gyveno Senojoj Akmenėj. Čia jie turėjo 2 ha
žemės.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavau į Rygą pas savo tetutę. Per karą atsidūriau
Maskvoje. Esu pasakojusi, kaip aš Maskvoje tarnavau pas Leniną ir buvau jo sekretorė.
1925 metais iš Rusijos sugrįžau į Lietuvą. Grįžau ne į Senąją Akmenę, bet į Viekšnius. Čia aš
pristojau už mergę pas Mišą Šeinį.
Miša Šeinis buvo vedęs Sonią Rubenšteinaitę. Turėjo du vaikus: Ženią ir Lionią. Vaikai su
tėvais buvo mokomi rusiškai kalbėti. Samdė vaikams auklę tikrą rusę.
Mišos Šeinio tėvas buvo našlys. Jis vadinosi Joselis Šeinis. (Visus Šeinius žmonės miestelyje
Paiviais vadino). Tėvas kalbėjo tik žydiškai, laikėsi košerio. Mišos Šeinio šeimyna košerio jau
nebesilaikė. Jie saugojosi tiktai, kad tėvas nepamatytų ir nesužinotų, kad košerio nebesilaiko.
Taip pat jie turėjo ir savo dėdės — Mejerio Šeinio — pasisaugoti. Ypač prisibijojo dėdinos
Chasės.
Kartą aš, žinodama, kad mano ponai jau nebesilaiko visų žydų įstatymų, ėmiau ir paklausiau
ponią: „Pasakyk man tamsta, ar žydams tikrai reikia žmogaus kraujo?” Ji man ramiai atsakė:
„Kas mūsų vierą pildo, tam reik. Man nebereik.”
Algos man mokėjo 50 litų per mėnesį. Čia — pas ponus — aš ir gyvenau. Turėjau atskirą
kambarėlį. Ponai devė man ir patalynę. Lovoj buvo sieningas, drobulė, poduška viena, kaldros
— dvi: plonesnė — vasarai, storesnė — žiemai. Ant viršaus patalynės dienai devė uždengti baltą
kapą, o ant poduškų — „tiulį”, katras jau poniai nebepatiko.
326