3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986 metų
aprašai]: Aplankas // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Aplanko
turinys su kai kuriais tekstais čia pat turinyje:
Viekšnių miestelio žvejys Vladas Ingelis. [Iš Vlado Ingelio (1925), gyvenančio Akmenės
gatvėje, 1986 m. liepos 3 dieną užrašė Amelija Urbienė]. — Tekste: Vladas Ingelis gimė 1925
metais. Tėvai — Aleksandras ir Ona Peštenytė — Ingeliai — darbininkai. Vladas Ingelis yra
baigęs 7 klases Viekšnių vidurinės mokyklos. Šiuo metu — pensininkas. Į pensiją išėjo 1985
metais birželio mėn. Pensijos gauna 120 rublių mėnesiui. Darbo stažas — 40 metų. Pradėjo dirbti
1945 metais. 22 metus dirbo Kelių valdyboje, autotransporte, 13 metų Viekšnių koklių fabrike,
5 metus buvo Pakalupės apylinkės sekretoriumi. Šitai apylinkei priklausė: Rekečiai, Pluogai,
Pakalupė, Marškonė, Padvarėliai. [...]. Pirmiau Ventoje buvo daugybė visokios žuvies.
(Ir ungurių buvo!). Kuomet po karo vėl paleido dirbti Pavenčių cukraus fabriką, negyvos žuvies
daugybė išverstais pilvais plaukė Venta. Ir tos žuvys buvo ne guirelės, o po 8-10 kg! Taip ir
išnyko didžiosios žuvys Ventoje.
Piemenė pas gaspadorių. [Stasė Ramanauskaitė-Mikužienė Padvariuose pas Leoną Miliešką.
Iš Stasės Mikužienės (1915), gyvenančios Minajevo gatvėje 1986 m. liepos 10 dieną užrašė
Amelija Urbienė].
Piemenė pas gaspadorių / Stasė Ramanauskaitė-Mikužienė Padvariuose pas Leoną Miliešką.
Iš Stasės Mikužienės (1915), gyvenančios Minajevo gatvėje 1986 m. liepos 10 dieną užrašė
Amelija Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1986
metų aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Piemenė pas gaspadorių
Stasė Ramanauskaitė, būdama 12 metų, tarnavo už piemenę Padvariuose pas Miliešką Leoną.
Piemenės alga — 50 litų, paviržis — avino rietas ir duonos kepalas, 3 pūrai bulbių, rugių
1 pūras.
Vasarą piemenė kėlė saulei tekant. Piemenė karvių nemilžo, mergė milžo karves. Pamilžtas
karves išginė į ganyklą. Ganykla nuo namų buvo toli — apie pusę kilometro reikėjo karves ligi
ganyklos ginti. Piemenė ganė 7 karves ir avių būrį. Bandą visuomet išginė nevalgiusi.
„Lauki, veizi, ir akis praveizi, kol valgyti atneša. Atneša užšalusią košę, o kartais dar biskelį
šiltą. Košė — bliūdelyje. Košėje su šaukštu įspausta duobelė, į tą duobelę įpilta taukų. To
mirkalo nedaug tepripilta. Pieną atnešė krūzelyje. Pienas — mašininis. Duonos riekelė. Ir visas
pusrytis!”
„Ant pietų” — jei buvo karšta — ginė namo aplink 11 valandą. Laiką mėravo pėdomis —
šešuolėtį mėravo...
Piemenė, parginusi karves, suvarė anas į kūtę. Pakreikė šiaudais, kad kūtė šlapi nebūtų.
Tuomet suvarytas į kūtę karves pririšo prie sietų, atnešė žolės ir pašėrė. Piemenė turėjo karves ir
pagirdyti. Vandenį reikėjo nešti iš šulnies ir kožną karvę pagirdyti.
Pietus piemenė valgė kartu su visa šeimyna. Pietai — pirmą valandą.
Pietams: kopūstai, burokai, bulbynė. Mėsos mažai tedevė. Viralą gaspadinė virė tankiausiai su
užtrinu, su kindoku.
Po pietų pokaitis 2-3 valandas. Per pokaitį piemenei neleido miegoti, varė šieno grėbti.
Taip Stasė, vieną dieną grėbusi šieną per pokaitį, kitą dieną, varoma šieno grėbti, ėmė ir
„pasisporijo” gaspadoriui! „Aš neisiu per pokaitį šieno grėbti, — pasakė. — Aš miegtu paskui
karves vaikščiodama. Bijau užmigti — javus nuganysiu.” Gaspadorius dideliai supyko, kad
neklausau. Už botago! Ir su tuo botagu nuraižė man kojas. Ir išėjau. Prispaudė mane šieną grėbti.
Tėvai man sakė, kad jeigu gaspadoriaus neklausysiu, tumet ans mane išvarys ir algos
nesumokės.”
Bandą, kai buvo karšta, piemenė turėjo lig tamsos ganyti. Ir tos naktys taip pat buvo karštos:
„naktį mes nebliaudamos — tokia buvo karštybė.”
Vakare, karves namo parginus, reikėjo pakreikti kūtė, karves pagirdyti.
Vakarienė pavalgius, piemenei reikėjo mazginį sumazgoti, šunį palakinti.
325