3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kegrių Glodenis turėjo dampį. Buvo mašinistas ir važinėjo su dampiu po žmones kuldamas
javus. Einąs kartą įgėręs namo. Velnias stakt! ir pastojęs anam kelią. Glodenis ir sakąs:
— Pasitrauk iš kelio!
Tas neklausąs. Glodenis nusimetęs švarką ir pradėjęs risties su velniu. Velnias buvęs minkštas
— į visas puses lankstęsis mušamas. Bemušdamas velnią nuvargęs, nušilęs, nuplukęs. Pavirstąs
ant žemės, atsistojąs, o velnias kaip nesitraukiąs nuo ano taip nesitraukiąs. Galų gale supykęs —
palikęs velnią ir parėjęs namo. Kepurę ir švarką taip ir palikęs prie velnio.
Rytą einąs kepurės, švarko paveizėti. Veiząs — stovys didelis kadagys — vieni virbai, visas
nupešiotas, be spyglių. (Ona Šiaulienė).
4. Apie stebuklingąją Kegrių pušį
Iš Kairiškių persikėliau į Kegrius aplink 1940 metus. Į Kugrio kiemą persikėliau gyventi.
Pušis yra netoli kiemo. Ana jau tada buvo pradėjusi džiūti. Kažkas apkirto aną aplinkuo. Išgirdęs
kertant, išėjęs Kugrys ir klausiąs: „Ko kerti?” Tas atsakęs: „Torelę noriu aplinkuo pušį pastatyti.”
Apkirsta pušis ir pradėjo pamažu džiūti.
Atmenu — užėjau kartą pas Kugrį. (Ans gyveno Semiankos trobelėje — buvo ženotas su
Semiankaite). Tas buvo 1950 metais. Apibrėško besėdint. Išeinu ir matau — stovi vyras prie
pušies. Prieinu arčiau. Tas ir sako:
— Padėk, dieve! Kur eini?
— Dėkuo, — sakau.
— Man pagelbėk, — prašo tas.
Aš aną supratau. Padariau apžadus: užpirkti mišias. Ir užpirkau. Po to tas vyras man daugiau
nebepasirodė.
Kitą vakarą prie pušies mačiau motrišką. Ta manęs neužšnekino. Veizu į aną, o ana ėmė ir
prapuolė man beveizant.
Dar prieš ano vyro pamatymą prie pušies aš buvau dideliai susirgęs. Žinojau, kad pušis
stebuklinga. Nuėjau prie pušies, atsiklaupiau ir sukalbėjau trejus poterus. Paskui apėjau aplink
pušį keliais kalbėdamas: „Dieve, duok man sveikatos.” [Papasakojo Konstantinas
Mazeliauskis].
5. Pasakojimas apie vokiečius
Per 1914 metų karą vokiečiai buvo dideliai žiaurūs. Atiminėjo viską iš žmonių. Mūsų nušavo
kiaulę, pasipjovė aviną ir išsivežė. Tuomet žmonės sunkiai gyveno. Druskos nebuvo kur
nusipirkti. Žmonės valgė be druskos. Papilėje žydai turėjo druskos sandėlį. Vokiečiai tą sandėlį
sudegino. Žmonės iš visų pašalių važiavo į Papilę, pylėsi į maišus druską ir vežėsi namo. Mano
tėvas — Stanislovas Mazaliauskis — taip pat parsivežė tuomet iš Papilės 3 maišus. [Papasakojo
Konstantinas Mazeliauskis].
6. Kaip seniau šventėm Jonines
Tą vakarą — prieš šventą Joną — susirinkome visi jauni prie Virvytės. Muzikantai buvo
vietiniai iš Gimbetiškės. Gimbetiškė yra 3 km nuo Šiaudinės. Deginom laužus, šokom,
dainavom. Leidom vainikus į Virvytę plaukti.
Iš Konstantino Mazeliauskio (1909), gyv. Kegrių km., užrašė 1985 m. birželio 26 d.
Am. Urbienė.
Pastaba: Dabar visi viekšniškiai Konstantiną Mazeliauskį vadina „Kosteliu Kapitonu” —
pavarde niekas nevadina. (Am. U.).
[BK pastaba: Knygoje yra Arkadijaus Vaičiulio apsakymas „Kapitonas”].
Įvairūs patarimai, pamokymai: 3. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose
Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 22 dieną užrašė Amelija Urbienė].
324