3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Per 1914 m. karą buvo sužeistas. Pagydytas nebuvo namo paleistas, bet tarnavo telefonistu ir
revoliucijos metu. Kai norėjo grįžti Lietuvon, jo komisarai nenorėjo atleisti iš tarnybos — iš
telefonisto pareigų. Tada Vincentas Stonkus kreipėsi į Leniną. Leninas jo prašymo išklausė ir
išdavė leidimą Lietuvon grįžti. Tą leidimą turėjo pasirašyti ir visi tie komisarai, kurie nenorėjo
Vincento Stonkaus iš darbo atleisti. Ne tiktai pasirašė, bet ir antspaudus pridėjo.
Lenino išduotame leidime taip pat buvo pareikšta padėka už gerą ir pavyzdingą telefonisto
darbą.
Leidimas buvo parašytas popieriaus lape. Visas lapas buvo raudonai apkraštuotas. Daug
parašų — ir Lenino, ir komisarų — ir nemažai antspaudų prispausta.
1919 metais Vincentas Stonkus grįžo į Lietuvą, o grįždamas parsivežė ir tą leidimą. Grįžęs į
Lietuvą, visą laiką buvo seniūnu Kanteikiuose.
Lietuvos laikais buvo „Ūkininko patarėjo” korespondentas.
Domas Stonkus atsimena, kaip tėvas dažnai skųsdavosi, esą, jam daug lengviau rašyti rusiškai
negu lietuviškai. Lietuviška gramatika esanti daug sunkesnė už rusišką gramatiką. Tėvas,
rašydamas lietuviškai, darė daugybę klaidų.
Kai į Sibirą buvo vežami buožės ir kiti liaudies priešai, Vincentas Stonkus, kaip buvęs
buržuazinės Lietuvos pareigūnas, seniūnas, taip pat turėjo būti išvežtas. Kai jis parodė
išvežėjams popierių su Lenino ir komisarų parašais ir antspaudais, jam buvo leista pasilikti
Lietuvoje. Grįžęs į Kanteikius, jis vėl ilgą laiką ėjo seniūno pareigas, kol gyvenimas Lietuvoje
persitvarkė naujaip — kol susikūrė kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Vincentas Stonkus įstojo į kolūkiečių gretas ir išbuvo ligi pat savo mirties.
Vincentas Stonkus, turėdamas mažiau žemės, laikė tik vieną arklį, o kai jau turėjo 18 ha —
laikė 2 arklius.
Jo sūnui — Domui Stonkui — prisėjo arklius naktimis ganyti bendrose kaimo ganyklose.
Tos bendros kaimo arklių ganyklos buvo už kaimo. Pievos buvo apaugusios krūmais. Tos
pievos buvo prastos — visokios atmatos.
Ganyklos buvo aptvertos 1-2 eilėmis drotų, kad arkliai nelįstų į laukus, kad derliaus
neišgadintų.
Domas Stonkus arklius pradėjo ganyti turėdamas 12-13 metų.
Arklius naktimis ganė ir savi gaspadorių vaikai, ir samdyti piemenys, ir samdyti vaikai.
Kartais ir patys gaspadoriai ganydavo arklius naktimis.
Gaspadoriai ne katrą dieną varė piemenis naktimis arklių ganyti.
Naktį, arklius ganydami, ugnį retai kada tekūrino, nebent šaltą naktį pasišildyti.
Arklius nakties išjojo saulei nusileidus ir ganė kol saulė patekėjo.
Į ganyklą sujodavo 50-60 arklių.
Ganykloje buvo pastatyta medinė būda nuo lietaus pasislėpti. Būda buvo pastatyta ant ragių.
Ragės padirbtos iš kumpo medžio. Būdoje — pilna šieno, dekis apsikloti, poduška galvai
pasidėti. Dažniausiai vaikiai sulįs į tą būdą ir miegos, o piemenys arklius keravos.
Prie būdos buvo pritaisyti vorčikai. Jeigu ganyklą toje vietoje, kur stovėjo būda, nuganė,
tuomet prie vieno, prie kito vorčiko prikabino pašleikas, pakinkė 2 arklius ir būdą nuvilko į kitą
vietą.
Vaikiai visuomet turėjo šautuvą nuo vagių apsiginti.
Jaunieji — piemenys — arklius keravojo su šunimis. Savo šunis jie vedžiojosi ant šniūro.
Iš visų Kanteikių kaimo arklių puikiausias buvo Šiurkaus arklys. Kožnas arklių vagis būtų aną
pavogęs, jeigu tik būtų galėjęs.
Kartą buvo taip.
Domas Stonkus su kitu piemeniu, šunimis vedini, eina aplinkui arklius. Vaikiai, sulindę į
būdą, miegt. Pradeda lyti. Keravotojai sulenda po egle. Šunys taip pat po egle pritupia. Ir visi
kuo ramiausiai po egle sėdi. Piemenims akys pradeda merktis. Tik girdi: čyru-čyru — kažkas
arkliui gelžinius pjauna. Šunys — loti, piemenys — prie būdos! Pakilo vaikiai. Bils! bils! — du
kartus iššavo: vagys išsigando ir pabėgo. Prieina prie Šiurkaus arklio. Veiz — gelžiniai ligi pusės
įpjauti...
Kad arklių iš ganyklos negalėtų pavogti, anus pančiojo gelžiniais pančiais: uždėjo spyną ant
kojų ir abidvi kojas sujungė.
321