3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Leiskim žmogui dirbti. Ir mums, mamyte, reiks vartelius pasidirbdinti, zovieskėlius langams
naujus sudėti... Matai pati, mūsų varteliai jau griūna...
Taip ir pasidariau Biržiškams reikalingas. Ir kanauninkui taip pat buvau reikalingas: arklius
kausčiau, žemės ūkio padargus taisiau, naujus dirbau. Taip pat ir prie bažnyčios dirbau:
srmstūras, kryžių ant bažnyčios bokšto padirbau.
Dar ir taip su Biržiškomis buvo.
Biržiškų kieme augo didelis kaštanas. Ėmė vėtra ir perlaužė tą kaštaną. Atėjo pas mane
Mykolas Biržiška ir paprašė tą kaštaną nupjauti sulig kelmu.
Tuo metu turėjau du gižius: Joną Grybauskį iš Gyvulių kaimo ir Albertą Krutinį iš Reivyčių
kaimo.
Nuėjom visi į Biržiškų kiemą. Veizu į kaštaną ir misliju, kaip čia jį nupjauti sulig kelmu. Jei
pjausim iš karto, virs ir gali sode obelis išlaužyti. Pasiūliau kaštaną pjauti dalimis. Pasidirbom
ant karties skrėmelį. Atsinešiau kobinį šakoms nuleisti genėjant. Nugenėjom šakas, paskui patį
kaštaną dalimis supjaustėme — ir taip sulig kelmu nurėžėme.
Kai pabaigėme darbą, Mykolas Biržiška ir sako man: — Turi auksinį pakaušį — greit
sumislijai! Aš šįryt visą rytą galvojau apie tą kaštaną. Vaikščiojau ir vaikščiojau, galvojau ir
galvojau, ir nieko nesumislijau... Sumokėsiu, kiek norėsit. Sakyk, kiek? — klausia.
Aš ir sakau:
— Po 5 litus.
Mykolas Biržiška kad sušuks nesušukęs:
— Oi ne! Ne!
Aš vėl:
— Kiek tamsta duosi, tiek ir užteks.
Ir žinai — davė visiems po bonką ir po 10 litų...
Paprašė ir ant pietų. Tie pietai buvo geri: paukštiena, pyragėliai, grafinas...
Tai taip ir gyvenome su Biržiškomis kaimynystėje nesibardami.
Iš Dono Stonkaus (1912), gyv. Viekšniuose, užrašė 1985 m. birželio 24 d. Am. Urbienė.
Naktigonė. [Iš Domo Stonkaus (1912) 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Naktigonė / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. birželio 30 dieną užrašė Amelija
Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų
aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Naktigonė
Keletas žodžių apie kalvio Domo Stonkaus tėvą Vincentą Stonkų.
Vincentas Stonkus (1882—1965) turėjo paveldėjęs 3 ha žemės iš savo tėvo Bernardo
Stonkaus Kanteikių kaime, Akmenės vlsč.
Vėliau Vincentas Stonkus prisipirko dar 3 ha žemės iš Bendoriaus, o dalijant Vladimiro
Zubovo dvarą (kai buvo Žemės reforma) gavo dar 12 ha. Tada iš viso žemės turėjo 18 ha.
Buvo vedęs Ona Butnoraitę iš Pavadaksčių kaimo, Klykolių seniūnijos, Akmenės valsč.
Vincentas Stonkus mėgdavo pasakoti vaikams ir kitiems, kaip jis, gavęs 12 ha žemės, nuėjo
pas Vladimirą Zubovą į dvarą ir nunešė jam pinigus už tą žemę. Jis buvo įsitikinęs ir gerai
žinojo, kad niekas niekuomet žemės veltui nebuvo dalijęs, todėl ir norėjo užmokėti. Vladimiras
Zubovas iš jo pinigų nepriėmė, pasakė tik: „Aš tau tą žemę dovanoju”.
Vincentas Stonkus buvo pamokytas — buvo baigęs rusišką mokyklą (narodnaja škola). Jis
labai gražiai rašė rusiškomis raidėmis.
Kai buvo pašauktas į kariuomenę, tarnavo karaliaus gvardijoje telefonistu.
1914 metais vėl buvo mobilizuotas ir taip pat dirbo telefonistu. Tada jam buvo leista pačiam
pasirinkti pagelbininkus. Jis pasirinko tris pagelbininkus:
1) Joną Bukontą, kilusį iš Kegrių kaimo,
2) Borusą, kilusį iš Uogiškių kaimo,
3) Kruminš (latvį), kilusį iš Elkiškių kaimo.
Tarnaudamas kariuomenėje telefonistu, turėjo gerai mokėti rusų kalbą. Be to, turėjo dar
mokėti vokiškai ir ispaniškai.
320