3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tikslais Žibikų akmenį, bet taip ir neišdrįsusios pasinaudoti senų žmonių pamokymu — atsisėsti
nuogu užpakaliu ant akmens; gal dėl to abi ir liko neištekėjusios... [...].
Nebus daug perdėta tvirtinant, jog apskritai šiuolaikiniam žemaičių bažnytkaimio gyventojui
pagal sakralumą kapai turbūt yra antra vieta po bažnyčios. Kapavietės kruopščiai tvarkomos,
puošiamos, statomi brangūs paminklai, jos dažnai lankomos, čia meldžiamasi pavieniui ir kartu
su artimaisiais. Ko gero, žemaitiškam savitumui derėtų priskirti ir istorinėje žemaičių atmintyje
pagarbiai saugomus vadinamuosius maro kapelius ir realiai jiems rodomą deramą dėmesį: pagal
išgales juos prižiūri vietos savanoriai 9 , kartais ten susirenka ir didesni žmonių sambūriai 10 .
Žemaičių vyresniosios kartos (ypač apie Viekšnius) istorinėje atmintyje gerai išlaikyta dar viena
kapų kategorija — vadinamieji Apžadų kapeliai, kur seniau, o kai kada ir dabar žmonės
apsižada, t. y., ko nors melsdami, duoda tam tikrus įžadus (kad pasveiktų ar kitomis materialaus
ir dvasinio gyvenimo intencijomis) ir juos vėliau šventai išpildo. Paprastai tai senos, apleistos
kapinės, kuriose dabar nelaidojama, nors folklorinė atmintis šias vietas iki šiol tebesieja su
baugiais nutikimais (ten vaidenasi, baido naktį pro šalį einančius, dega užkeikti pinigai ir pan.).
Mitologizuoti ir įvairiai interpretuojami tikrų ir netikrų baidymų siužetai tarp žemaičių gana
populiarūs ir šiandien. [...].
Pavyko susilasioti šiokios tokios informacijos apie kaitą mūsų dienomis patiriančias, šiaip jau
ilgai stabiliai išlaikytas senąsias laidotuvių apeigas. Ryškiausia inovacija — gerokai
supaprastintas jų modelis, kuriame prioritetai, kaip apskritai įprasta mūsų laikų vartotojiškai
visuomenei, dažnai teikiami patogumui 15 :
Iš Kapėnų mirusį veža į Viekšnius, į laidotuvių biurą netoli bažnyčios. Musėt pora šimtų
litų — katafalkas, viskas yra. Šiandien numirė — du vakarai. O namie vietos gi nėra:
durys siauros, per langą traukia karstą, tas yra baisu. Dabartinis laidojimas yra labai geras
dalykas. Viskas yra prie rankos, niekur nereikia lakstyti. Eina žmonės, lanko, neša
krepšelius ir vainikus. Iš giminių — vainikai, iš kaimynų — krepšeliai. Aš irgi sakau: „Tėk
nedorniouket, nelaikyket monės numouse.”
Giedami kalnai, paskui [groja] dūdos. Anksčiau patriūbočiai viską atlikdavo: maldas
mels, punktais giedos, tada su dūdomis varys. Dabar ir dūdoriai sutrumpina. Kur buvo
trys penkios valandos, dabar nė pusantros nebėra, o paima tris šimtus litų. Apsaugok tu
Dieve! Dar reikia pridėti ir tašęs, — tokių niekas nebnori.
Kaip išgieda kalnus, duoda šaltų [patiekalų] valgyti. Palaidojus — baras užsakytas
(vienam žmogui 12 litų). Parvažiuoji švarus, — rengia šviesiau dabar laidotuves.
Po laidotuvių praėjus mėnesiui — trisdešimtinės. Užperkamos mišios, į kapus važiuoja,
gėlių nuveža, žvakes uždega. Paskui vaišės. Jau čia yra kviestiniai (LTR 7638/40/).
[...]. 21 Kapėniškis devyniasdešimtmetis Zigmantas Dzindzelėta, tikrų tikriausias pasakų
karalius, paklaustas, kam jis dabar pasakoja savo puikiai atsimenamus siužetus, nustebęs atsakė,
kad seniai nebėra kam, niekam neįdomios jo pasakos, ir pridūrė: Vis tėik sakau, kėts ož dorną
palaiką, kėts — ož gryną pėnigą. Daugiau tyliu, jok ne šou, neluosi pri būduos... LTRF md
218(39). [...].
Plastinina Bernarda. Viekšniškės darbai nukeliavo net pas Popiežių Joną Paulių II / Jono
Strazdausko nuotraukos // Vakarų Lietuva. — 2007. — Bal. 17-23. — Nr. 14 (589): iliustruota.
— Tekste:
„Audimas — labai senas ir jau bebaigiantis išnykti amatas. Taip vadinamas audinių
gaminimas iš siūlų audimo staklėmis. Seniausi lininiai audiniai aptinkami Egipte. Lietuvoje
kapavietėse randami austi aprangos ir namų apyvokos reikmėms skirti daiktai siekia II—IV
mūsų eros amžius”, — pristatydama viekšniškės audėjos Birutės Maželytės austų darbų parodą,
audimo meną apibūdino tautodailininkė, Mažeikių viešosios bibliotekos Naftininkų filialo vyr.
bibliotekininkė Sniegena Chriščinavičienė.
AUDIMU SUSIDOMĖJO KETURIASDEŠIMTMETĖ
32