3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

miestelyje buvo Stončius, Krutinis, kurie turėjo gerus rizokus stiklui pjauti. Jiedu vaikščiojo kur
paprašyti langams stiklus dėdami.
Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius su profesoriais
Biržiškomis. [Iš Domo Stonkaus (1912) 1985 m. birželio 24 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius su profesoriais
Biržiškomis / Iš Domo Stonkaus (gim. 1912 m.) 1985 m. birželio 24 dieną užrašė Amelija
Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų
aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Kalvio Domo Stonkaus pasakojimas apie savo kaimyniškus santykius
su profesoriais Biržiškomis
1935 metais apsižanijau su Stase Rupkaite. Ana turėjo namus ir nemažą žemės sklypą
Viekšnių miestelyje. Mūsų žemė rubežiavosi su Biržiškų žeme iš vakarų pusės.
1936 metais ant mūsų žemės pasistačiau kalvę. Kalvei statytis gavau leidimą, ir stačiau pagal
tuo metu išleistus Lietuvos įstatymus.
Prieš pradedant kalvę statyti, iš Mažeikių atvažiavo inžinierius Sidabras, apveizėjo sklypą ir
pasakė, kad savo kalvę galiu statyti tiktai toliau nuo Biržiškų žemės. Matot, aš buvau norėjęs
savo kalvę pasistatyti prie pat rubežiaus.
Kad ir artimi kaimynai buvome su Biržiškomis, ale pas anus aš niekuomet neužeidavau,
nebent jeigu kartais paprašydavo ką nors pataisyti. Tankiausiai tik per tvorą pasišnekėdavome.
Atsimenu, kaip vieną kartą per tvorą pasišnekėjau su profesoriu Mykolu Biržiška.
Buvo vasara. Neatsimenu, kuriais tai metais buvo. Matau iš savo kiemo per tvorą, kad, dekį
ant žemės pasiklojęs, savo sode guli profesorius Mykolas Biržiška ir sklaido didžiausią knygą.
Aš ano ir klausiu:
— Apie ką tamsta toj knygoj taip skaitai? Profesorius atsako man:
— Apie senovės lenkų tikėjimą. Be to, pamokomai man dar pasakė:
— Mes esam jau pusiaukelėj, o tu pradžioj gyvenimo. Nedaryk niekuomet kitam to, ko
nenori, kad tau kitas darytų. Kitas negali tau skriaudos atleisti, kaip ir tu pats negali kitam
atleisti.
Gerai atsimenu, kaip buvau kartą pas Biržiškas baliuje. Tas buvo 1937 metais.
Vieną dieną atėjo Biržiškų Anusė (tarnaitė) ir pakvietė mane į balių. Sakė, kad tame baliuje iš
apskrities daug svečių būsią.
Apsirėdžiau puikiau ir nuėjau į tą balių. Įeinu, pasisveikinu. Veizu — už stalo sėdi Apskrities
viršininkas, Policijos viršininkas, mūsų kanauninkas Navickis, kiti kunigai, Apskrities inžinierius
Sidabras, Biržiškų motina, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Mykolas Biržiška už stalo nesėdi —
vaikščioja po kambarį ir visus svečius vaišina.
Kai aš įeinu, Mykolas Biržiška visiems svečiams pasako, kas aš toks esu. Tuomet pasvadina ir
mane už stalo.
Ima ir paklausia Biržiškienė inžinieriaus:
— Prašom pasakyti, dėl ko Stankui leido pastatyti kalvę miestelyje taip arti gyvenamųjų
namų?
Kanauninkas nuo savęs dar pridūrė:
— Iš vienos bažnyčios pusės kodylija Bružas, iš kitos — Stonkus.
Matai, tamsta, Bružas turėjo vilnų karšyklą netoli bažnyčios, o aš kalvę (paaiškina man
Stankus).
Taip užklaustas inžinierius paaiškina visiems, kad jis buvęs atvažiavęs, apžiūrėjęs vietoj
sklypą. Pagal įstatymus pramoninių pastatų prie svetimo rubežiaus neleidžiama statyti, todėl
pagal planą kalvei statyti buvęs duotas leidimas toliau nuo rubežiaus, kur Stonkus ir pasistatęs
kalvę.
Tatai girdėdamas Mykolas Biržiška pasakė:
— Mamyte, nesijaudink! Kalvės dūmai nėra kenksmingi žmogui. Ir bitės gali gyventi prie
kalvės. Taip pat kalvė niekam netrukdė. Žinau, Kaune prie pat bažnyčios yra didžiausias metalo
fabrikas, bet šis triukšmas netrukdo žmonėms melstis.
319