3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

pernakvojo. Nakvojo 2 naktis. Žalionė — nedidelė soda. Todėl per dieną iškalėdoję Žalionę,
važiavo į Ramoniškes, Gyvolius ir Pavirvytę.
Reikia pasakyti, kad kalėdninkai ilgiau kaip 3 dienas nekalėdojo.
Jeigu kalėdojo toliau nuo miestelio ir apsinakvojo, kunigas tuomet mišių nelaikė.
Apkalėdoję ir prisirinkę pilną vežimą kalėdos, kalėdninkai grįžo į Viekšnius, o tik kitą dieną
važiavo kalėdoti į kitas sodas.
Jeigu kur priėmė kalėdninkus ant nakvynės, tai visus tenai ir apnakvino. Ten jau ir večerę, ir
pusrytį davė. Per večerę ir per pusrytį buvo svečių kaip per kokį balių, kaip per veselę. Tolimesni
svečiai taip pat čia buvo apnakvinami. Kur kalėdninkai nakvojo, ten gaspadorius ir kalėdninkų
arklius šėrė. Kitą dieną, po pusryčio, į kitą sodą jau vežė kitas purmonas, t. y. tos sodos maršalka
(desietninkas), į kurią dabar važiavo kalėdininkai. Maršalka, kaip sakyta, vežė tik kunigą ir
vargamistrą.
Kalėdininkai daugiausia nakvojo dvaruose. Čia jiems davė nakvynę, valgyti ir arklius pašėrė.
Dvaruose nakvojant arba pietus valgant, svečių nedaug tebuvo.
Kunigas ir vargamistra valgė kartu su ponais, o zakrastijonas, špitolninkas ir purmonai — su
dvaro darbininkais.
Ir prie ponų stalo, ir prie dvaro darbininkų stalo valgis per kalėdojimą buvo visuomet
geresnis.
Jeigu pietų nevalgė dvare, tai tankiausiai valgė sodoje pas tą gaspadorių, katras buvo
bagotesnis. Ir tie pietai buvo tokie — kaip per veselę: su pyragais, su keptais paukščiais, su
alumi, vynu...
Reikia pasakyti, kad buvo ir tokių sodų, kur visi gaspadoriai buvo biedni: niekas nenorėjo ir
negalėjo kalėdinikams pietų iškelti, pasikviesti svečių ir anuos vaišinti.
Yra buvę ir taip. Kalėdoja kalėdininkai po biedną sodą. Išalksta valgyti, tuomet pripuolamai
pavalgo: užeina kalėdodami į trobą, randa šeimyną bevalgančią prie stalo susėdusią. Gaspadoriui
nebelieka ką daryti: ima ir paprašo sėstis kartu ir valgyti tą, ką jie patys šiuo tarpu valgo.
Kalėdninkai, būdami išalkę, nesididžiuoja, sėdasi ir valgo.
Gaspadorius, kad ir biednas būdamas, niekuomet neužmiršo kalėdninkų arklių pašerti.
Kur ir kaip apnakvino kalėdninkus
Jeigu kalėdninkai nakvojo sodoje pas bagotesnį gaspadorių, tuomet kunigą paguldė gerajame
alkieriuje, vargamistrą ir zakrastijoną — gerojoje troboje, pryšninkėje. Špitolninką-ubagą
(varpininką) ir klebono gaspadorių — su šeimyna.
Kur pas gaspadorių valgė kalėdninkai
Visi kalėdninkai valgė kartu su visais prie vieno stalo, niekuomet niekas nieko neišskyrė.
(J. Lizdenis).
Kaip priėmė kalėdninkus
Kai jau buvo kalėdninkai užsakyti, tuomet pasiruošė anuos priimti. Išsiplovė grindis,
apsikopė, pasišvietė. Stalą baltai padengė.
Į trobą įėję kalėdninkai sugiedojo. Visi namiškiai stovėjo stati. Pakrapijo švęstu vandeniu ir
kunigas davė kiekvienam pabučiuoti kryželį.
Po to kunigas paklausinėjo poterų ir bažnyčios prisakymų. Klausinėjo ne tiktai mažus vaikus,
bet ir vaikius, merges. Vaikiai buvo baugesni, tie kavojosi už nugarų: bijojo poterų... Paklausė
mane, kokie yra „7 griekai didieji”? Aš pasakiau: „Jeigu nesuklysiu — tuojau pasakysiu”.
Ir pasakiau: „1 — puikybė, 2 — lokomstva, 3 — nečystata, 4 — apsirijimas, 5 —
užvydėjimas, 6 — vagystė, sekmas — tingėjimas ant tarnavimo dievo”. (Pr. Jankutė).
Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g., Pranės Jankutės (1900), gyv.
Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 d. užrašė Am. Urbienė.
Namų statybos meistras. [Iš Vinco Lengvenio (1907), gyvenančio Viekšniuose Vytauto
gatvėje ir Klemo Memio (1902), gyvenančio Užventės kaime 1985 m. birželio 26—30 dienomis
užrašė Amelija Urbienė]. — Tekste: [...]. Dar prieš 1940 metus Viekšnių miestelyje geri meistrai
buvo Imelis, M. Stonys, o Medžialenkės kaime — Garalis. Viekšnių miestelyje geras meistras
buvo ir Kęstavičius, bet jis namų nestatė — tik senus namus remontavo. Langų, durų meistrai
buvo Račkauskis, Vaitkus. Vaitkus dirbo kaip meistras ir prieš karą, ir po karo. [...]. Viekšnių
318