3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Seniau vargamistros pagrindinis darbas (be darbo bažnyčioje) buvo metrikacija.
Vargamistra turėjo surašyti krikštynų, šliūbo ir mirimo metrikus. Rašyti reikėjo trijuose
egzemplioriuose. Vieną paliko prie bažnyčios, antrą siuntė į kuriją, o trečią — į archyvą.
Vargamistrai Smetonos laikais klebonas iš parapijos pinigų už metrikų surašymą mokėjo už
1 egz. 10 centų, už 3 — 30 centų. Pačiam klebonui žmogus už metrikus mokėjo 2 litus.
Jeigu vargamistra per šliūbą sugrajijo maršą (žinoma, kai buvo paprašytas grajyti), tuomet
anam už tai sumokėjo, davė tiek, kiek kas norėjo, kiek kas išgalėjo duoti.
Už laidotuves vargamistrai niekas nieko nemokėjo. Taip pat nemokėjo ir už krikštynas.
Smetonos laikais klebonas vargamistrai davė butą, jeigu vargamistra neturėjo kur gyventi, ir
kas mėnesį mokėjo 70 litų.
Viekšniuose vargamistra gyveno špitolėje. Vėliau, kai pastatė parapijos namus, vargamistrai
butą įrangė prie parapijos salės.
Rudenį vargamistra važinėjo kalėdodamas ir gavo kalėdą — tai buvo priedas už jo darbą.
Iš Juozo Lizdenio (1912), gyv. Viekšniuose, Kapsuko g. 1985 m. birželio 28 d. užrašė
Am. Urbienė.
Kalėdojimas. [Iš Juozo Lizdenio (1912) ir Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose
Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 24—27 dienomis užrašė Amelija Urbienė].
Kalėdojimas / Iš Juozo Lizdenio, gim. 1912 m., gyv. Viekšniuose, Kapsuko gatvėje, Pranės
Jankutės (1900), gyv. Viekšniuose, Vytauto g., 1985 m. birželio 24-27 dienomis užrašė Amelija
Urbienė // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI IR TAUTOSAKA: [1985 metų
aprašai]: Aplankas // Yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Visas tekstas:
Kalėdojimas
Kalėdoti pradėjo po Rožančavos, o baigė kalėdoti prieš Kalėdas. Kartais kalėdodavo ir ligi
Naujųjų Metų.
Kalėdojo tik savo parakvijoje.
Pirmiau — prieš kalėdojimą — per sodas (kaimus) pasiuntė špitolėje gyvenantį ubagą — ne
eilinį ubagą, o „zvanininką” (varpininką).
Kalėdoti visuomet važiavo vikaras. Klebonas nevažiavo kalėdoti. Kunigą ir vargamistrą vežė
kartu vienuose ratuose. Purmonas, ratai ir arkliai buvo maršalkos (desietninko).
Kartu važiavo ir antras vežimas. Čia jau purmonas buvo klebono gaspsdorius. Ratai ir arkliai
taip pat buvo klebono. Tuose ratuose sėdėjo ubagas-špitolninkas ir zakrastijonas.
Ubagas-špitolninkas, kaip pirmiau sakyta buvo, ėjo per sodas ir apsakinėjo visiems apie
kalėdojimą. Tas špitolninkas vėliau turėjo žinoti, kas priima kalėdninkus, kas nepriima, kur bus
kalėdninkams pusrytis, večerė ar pietai, kur nakvynė visiems. Dėt to ans ir vėžinėjo kartu su
visais kalėdninkais.
Kalėda
Kalėdos davė tik kunigui, vargamistrai ir zakrastijonui. Špitolninkui-ubagui kas norėjo, tas
davė biškelį pinigais (daugiausia davė pinigais, o ne kuo kitu).
Kalėdą davė grūdais, pinigais, vilnomis.
Grūdus seikėjo sėtuve. Nepilną sėtuvę davė.
Pinigų davė vieną litą, 50 centų.
Vilnų — saugę. Vilnų davė tie gaspadoriai, katrie norėjo, „kad ant avių gera ranka eitų”.
Kitą kartą, seniau, buvo toks zakrastijono padėjėjas Kanavičius. Mat buvo taip: jeigu pats
zakrastijonas nenorėjo važiuoti kalėdoti, tuomet ano vietoje važiavo padėjėjas. Žalionėje
kalėdojant, Kanavičius kalendos pinigais tegavo tik 15 centų. Gavęs pinigus — tokią mažą
kalendą — vos nerėkdamas šaukė: „Oi, oi, oi! Kokia didelė kalenda — 15 centų!”
Taip pat vietoj vargamistros kalėdoti galėjo važiuoti jo mokinys, ypač jeigu pats vargamistra
buvo jau senesnis žmogus. Ne juokai buvo senam žmogui laipioti iš vežimo į vežimą... Per dieną
kalėdninkai apkalėdojo 50 kiemų. Prie pat miestelio esančiose sodose nenakvojo. Nakvojo tik
toliau nuo miestelio nuvažiavę. Seniau buvo visokių sodų — mažų ir didelių. Kuomet kalėdojo
po mažesnes sodas, tuomet tokias sodas „traukė į vieną vietą”, t. y. perkalėdoję vieną, važiavo į
kitą, trečią ir t. t. Pavyzdžiui, Tučiuose kalėdojo 2 dienas, kalėdodami toje pat sodoje ir
317