3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

II. Televizoriui „stalelis” — kupranugaris be „kupros”. Kupros vietoj — televizorius.
III. Ant televizoriaus — didelis paukštis „Kukutis”.
IV. Ant spintos:
a) Kryželis — nulakuotas,
b) Gediminas — nudažytas,
c) Kęstutis — nudažytas,
d) Trys karaliai — visi nudažyti.
V. Kabykla prie durų — „Jaučio galva su ragais”.
VI. Ant durų viršaus — gegutė.
VII. Prie durų ant sienos, netoli staktos — stirnos galva.
VIII. Veidrodis rėmuose.
Virtuvėje
I. Rankšluostinė, su „Rojumi” — Adomas su Ieva po medžiu.
II. Ant sienos „Špokinyčia” — inkilas žalias, špokai juodi.
III. Ant spintelės viršaus — graži „tvorelė” — ji saugoja, kad daiktai nuo spintelės nenukristų.
IV. Ant sienos — rėmeliai kalendoriui.
V. Virš virtuvės durų — „Vainikas iš povo plunksnų”, gėlės, žvaigždė. (Plunksnos medinės
— „poviškai” nudažytos.)
Priemenėje
I. Kertėje ant sienos — „Blezdingos kinis” ir dvi blezdingos iš kinio šonų — ant sienos.
II. Priemenėje dujinė plytelė. Prie plytelės ant palangės — „Gaspadinė su katilu ir samčiu”.
Meistro dirbtuvėje
Meistro dirbtuvė yra kitame pastate. Durys į dirbtuvę išpuikintos ornamentais ir drožiniais.
Meistras, būdamas be kojų, sumaniai „keliauja”. Jis iš lovos, ant kurios sėdėdamas drožinėja,
pasideda lentą (tvirtą lentą) ant greta stovinčios lovos ir ja peršliaužia į kitą lovą. Tada pasideda
lentą ant tos antrosios lovos krašto ir virtuvėj stovinčio krėslo ir persikrausto lengviausiai į
virtuvę. Naudojasi ir invalido vežimėliu. Sakėsi, kai esąs gražus oras, tai vežimėlyje sėdėdamas
ir lauke pabūnąs.
Meistro dirbtuvėje pradėtų ir pabaigtų darbų daugybė.
Ant stalo padėti vaikams žaislai: artojas su plūgu, artojas su federėmis, vežimas su arkliais ir
kt. Ant spintos išdrožinėtos ir nudažytos stovylėlės kitam „Žmogaus amžiui”. Lazdų — daugybė:
ir paprastesnių, ir puošnių, ir didelių — šventinių.
Apžvelgus dirbtuvę, buvo aišku, kad čia reikėtų ne vienos valandos meistro gražiausiems
darbams apžiūrėti, perkilnojant juos iš vienos vietos į kitą.
Stovėjau dirbtuvėje lyg užburta šalia invalido vežimėlio ir stengiausi įsiminti meistro darbus.
Deja, man šito nepavyko padaryti: aš neturėjau tokios nuostabios regimosios atminties, kokią turi
meistras Juozas Rušinas! Jis kadaise matytą paukštį, žvėrelį atkuria medžio gabalėlyje, o aš
neįstengiu aprašyti to, ką esu mačiusi jo namuose, jo dirbtuvėje...
Kiekvienam, kas domisi liaudies menu, siūlau atvažiuoti į Viekšnius ir apsilankyti Juozo
Rušino — liaudies menininko — namuose ir pamatyti jo kūrinius.
1985 m. birželio mėn. 29-30 d. užrašė Amelija Urbienė, gyv. Vilniuje, Požėlos g. 34-12.
Apie naminius paukščius. [Iš Paulinos Memienės (1906), gyvenančios Užventės kaime,
1985 m. birželio 26 dieną užrašė Amelija Urbienė. Iš Stasės Lengvenienės (1915), gyvenančios
Viekšniuose Vytauto gatvėje, 1985 m. birželio 27 dieną užrašė Amelija Urbienė].
Pančiakų ir pirštinių vėlimas. [Iš Pranės Jankutės (1900), gyvenančios Viekšniuose Vytauto
gatvėje ir Onos Šiaulienės (1907), gyvenančios Gyvolių kaime, 1985 m. birželio 27 dieną užrašė
Amelija Urbienė].
315