3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Juozas Rušinas papasakojo, kaip jis padirbęs Vilniaus šv. Onos bažnyčią.
1956 metais nuvažiavo jis su ekskursija į Vilnių. Vaikščiojo po visą miestą. Įlipo į Gedimino
kalną, apsižvalgė aplinkui ir pamatė raudonus bažnyčios bokštus, bokštelius. Atsiskyrė nuo
ekskursijos, susirado šv. Onos bažnyčią ir apveizėjo iš visų pusių. Pamatęs prie bažnyčios durų
moteriškę, pardavinėjančią šv. Onos bažnyčios fotografijas, nusipirko vieną ir parsivežė namo.
Žiūrėdamas į fotografiją ir išdrožinėjo tą bažnyčią.
Meistras pasakoja:
„Kai nuėjome Vilniuje į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, veizėjau tol, kol snarglys ištekėjo —
tiek ten visokių grožybių buvo, taip viskas man patiko toje bažnyčioje”.
Paklaustas, kiek per savo gyvenimą esąs išdrožinėjęs šventųjų, padirbęs kėdžių, rėmų
paveikslams, paukštelių ir kitokių grožybių, atsakė:
„Mano darbų daug. Dideliai daug!.. Kai išvažiuosiu į amženybę, paliks mano darbai žmonių
atminimui”.
Iš meistro sužinojau, kad jo darbus perka tik pavieniai žmonės, muziejai neperka.
Meistras geriausius santykius palaiko su Šiaulių „Aušros” muziejumi. Neseniai Šiauliuose
buvo paroda, kur buvo išstatyta ir jo darbų truputis — paukšteliai, kėdės. Dar kol kas jų visų
negrąžino, nesumokėjo nieko.
Meistras taip pat žino, kad Vilniuje bus respublikinė paroda, kur taip pat būsią išstatyti jo
darbai. Atrodo jam, kad Šiaulių „Aušros” muziejus jo darbus gali pasiųsti į Vilnių.
Pasiskundė meistras, kad blogiausia esą tada, kad parodoms paima jo darbus ir ilgai negrąžiną
arba grąžiną apgadintus — aplaužytus, subraižytus.
Kartą net šitaip buvo.
Stasys Adomaitis (iš Akmenės) paėmė iš jo kelioliką darbų ir išvežė į Šiaulius. Iš Šiaulių
nuvežė į Kauną, po to — į Šilalę, kur buvo rengiamos Liaudies menininkų parodos. Galų gale tie
visi jo darbai buvo parvežti į Šiaulius. Jis sužinojo, kad Stasys Adomaitis parsivežė keletą jo
darbų ir laikė pas save jų negrąžindamas. Laukęs palaukęs ir nesulaukdamas ėmė ir parašė
S. Adomaičiui laišką. Tas keletą jo darbų grąžino, o kiti jo darbai nežinia kur esą dabar — ar tai
Šiauliuose, ar Vilniuje.
Juozas Rušinas „Aušros” muziejumi nesiskundė — su muziejumi esą kuo geriausi santykiai.
Be to, meistras, kalbėdamas apie save, papasakojo, kad jo gyvenime esą pasitaikę skaudžiai
juokingų dalykų...
Štai kad ir toks atsitikimas.
Mokytojas Juozas Kuokšta iš Mažeikių paprašęs jam padirbti Viekšnių miestelio herbą.
Atnešęs herbo pavyzdį. Meistras herbą padirbęs 1984 m.
(Priedas prie aprašo — herbo fotogafija: Spalvos: dugnas — mėlynas, karūna — auksinė,
žvaigždės — auksinės, apkraštavimai — auksiniai. Apačioje užrašas „VIEKŠNIAI” juodomis
raidėmis).
Herbo pavyzdys buvęs išspausdintas kažkuriame žurnale. Juozas Kuokšta atnešęs to žurnalo
išplėštą lapą.
Už darbą J. Kuokšta jam atnešęs kompoto stiklainį už 70 kp. Blogiausia buvę tas, kad jis —
Juozas Rušinas — turėjęs kaimynui sumokėti už pasiskolintą fanerą, nes jos pats tuo metu
neturėjęs, o nusipirkti nebuvę kur... Žodžiu — turėjęs nuostolių!
Tiesa, už darbą J. Kuokšta atnešęs jam senų knygų. Paprašiau parodyti tas knygas. Meistras
pasilenkė iš lovos ir, kertėj sudėtų knygų krūvoj paieškojęs, parodė man.
1. „Eucharistiškas pašnekesys”.
2. „Gyvenimo perlai” (viršelis nuplėštas, „SAKALO” b-vės leidinys).
3. Knygelė be pradžios ir be galo, atrodo (?) Katekizmas.
Parodęs man tas knygeles, meistras tarė: „Dar kažkur yra kelios knygelės... Bet jos man visai
nereikalingos — aš mažų vaikų neturiu...”
Suprantama, jog meniškos sielos žmogus visada yra jautresnis viso gyvenimo aplinkai, giliau
ir skaudžiau jaučia jam daromą skriaudą...
Meistras pasigyrė, jog jį aplanko ekskursijos iš Panevėžio, iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių,
įvairių laikraščių žurnalistai parašo apie jį, nufotografuoja jo darbus, jį patį.
Paklausiau: „Ar atsiunčia pasiskaityti, ką jie apie tamstą parašo?”
312