3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

2. Pukselis — medine rankena.
3. Pjūklelis — geležine rankena.
4. Įvairūs peiliai. Peiliai paprasti, dabartinio darbo, pirkti krautuvėje. Meistras pastebėjo:
„Peiliai turi būti gerai išgaląsti, kad, medį drožiant, eitų kaip per sėtinį”.
5. Vinkelis.
6. Kaltai — įvairūs, nuo 1 cm ligi 4 cm.
7. Skapteliai, skaptai.
8. Brėžtuvas.
9. Kirvelis ir kt.
Kai turėjo savo žemės, 10 ha, ir gaspadoravo, o paskui — kai buvo kolūkietis, drožinėti laiko
neturėjo. Drožinėdavo tik vakarais. Žiemos ir rudens vakarai ilgi, ir darbų mažiau bėra, todėl
tada ir drožinėti laiko daugiau turėjo. Šventą dieną šventė — nedrožinėjo.
Juozas Rušinas turi nuostabiai gerą regimąją atmintį. Paklaustas, ar prieš drožinėdamas
pasidaro brėžinį, užsimieruoja daiktą, kurį ketina drožinėti, atsakė: „Aš visą planą turiu akyse,
Matau prieš save, koks tas daiktas turi būti. Aš tą daiktą visą turiu savyje”.
Meistras papasakojo apie save štai ką.
Jo tėvo kieme stovėjęs kryžius. Tada jis pats buvęs 3-jų metų. Tas buvę 1909 metais. Ir
šiandien atsimenąs, kokio aukščio tas kryžius buvęs, kokios kryžmos, iš kokio medžio padirbtas
ir kaip padirbtas...
Jo darbo kambaryje tarp dubiltų langų stovėjo dvi žuvėdros. Žuvėdros atrodė kaip gyvos.
Paklausiau: „Kur tamstai teko matyti gyvą žuvėdrą?”
Atsakė: „Rudenį, kai sudygsta rugiai, ant rugių laukų nusileidžia praskrendančios žuvėdros
pulkų pulkais. Įsiveizėjau kartą į anas, o dabar ėmiau ir padirbau”.
Drožinėti žmogų Juozui Rušinui esą labai įdomu. Jeigu jis nori padirbti žmogų panašų, tai jam
reikia dažniau į jį pasiveizėti. Jeigu tas žmogus sėdėtų priešais jį, tai jis galėtų jį išdrožinėti visai
panašų. Kai žmogaus prieš savo neturi, tai pasižiūri drožinėdamas į jo fotografiją. Fotografija yra
fotografija, o ne gyvas žmogus, dėl to ir panašumas esąs mažesnis.
Sunkiausia esą drožinėti moteris, ypač jaunas moteris. Ne tiek jų veidus, bet sunkiausia esą
drožinėti jų rūbus. Jaunų moterų drabužiai esą su visokiais kvalbonėliais, papūtimais,
paraukimais, o tatai išdrožinėti esą nelengva.
Dabar daug kas, jeigu nori kad meistras ką nors išdrožinėtų, atneša jam paveikslėlį, tai jis,
žiūrėdamas į tą paveikslėlį, ir išdrožinėja. Meistras, tatai sakydamas, parodo man šventą
paveikslėlį iš kurio išdrožinėjo Dievo motiną su kūdikėliu ant rankų.
Meistras įsiminti matytą daiktą gali kuo puikiausiai. Štai ką jis papasakojo apie save.
Nuvažiavo kartą jis į Rygą brolio Jono aplankyti. Vaikščioja abudu po miestą ir žvalgosi į
visas puses — gėrisi miesto grožybėmis. Staiga meistras pamato, kad prie vieno namo stovi
stovyla: vyras laiko rankose iškėlęs gaublį. Apėjo jis aplink tą vyrą, gerai apveizėjo jį iš visų
pusių ir, parvažiavęs namo, padirbo tokį pat vyrą su gaubliu rankose.
Tuo pat metu jis matė Rygoje ir kitą stovylą: stiprus milžinas ant savo pečių laikė namą.
Įsiveizėjo į tą milžiną ir taip pat išdrožinėjo jį su visu namu.
Juozas Rušinas pasigyrė „turįs gerą akį”. Kartą, dar pusvaikis būdamas, susilažino su kitais
tokiais pat pusvaikiais, kad perpjaus lentą lygiai per pusę.
Lentą anam atnešė. Jis paveizėjo paveizėjo į ją, perbraukė pieštuku per vidurį ir perpjovė.
Perpjautus lentos galus sudėjo ir pamieravo: buvo tip-top! — nė milimetru nebuvo viena už kitą
nei didesnė, nei mažesnė.
Drožinėjant negalima skubėti. Reikia dirbti iš lengva, ypač kada veidą drožinėji. Biškį kapt su
skapteliu — ir jau nosies nebėra, nosis nebe tokia, kokia turėjo būti. Nė nepamatai, kaip žandus
nukreivini beskubėdamas. O kai dirbi neskubėdamas, išeina viskas gerai. Sugadinto darbo
nebepataisysi, reikia jį išmesti laukan. Tada visas tavo darbas eina per nieką — reikia vėl iš
naujo viską dirbti. Taigi — bet ką dirbant, nereikia niekuomet skubėti.
Meistrui labiausiai patinka drožinėti paukščius. Paukščius padirba panašius į gyvus paukščius.
Bet jam labiausiai patinka padirbti tokius paukščius, kokių mažai tėra, arba iš viso tokių
paukščių nėra, kitaip sakant, „paukščius pats sutveria.” Ir pats paukštis, ir spalvos yra „ne šio
svieto”, o iš pasakų pasaulio.
311