3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Urbienė Amelija. Kūlimas // Urbienė Amelija. ETNOGRAFINIAI APRAŠAI. Aplankas
Nr. 1 // Aplankas yra Viekšnių bibliotekoje ir Viekšnių muziejuje. — Tekste:
Kūlimas
Javų kulti senolis prašė talkon iš Zaventės kaimo šiuos kiemus: Jono Pargauskio, Daniaus
Kazlauskio, Balvočiaus, dėdės; iš Kegrių kaimo: Bukonto, Baltučio, Kugrio ir Liauksmino. Jeigu
talkininkų būdavo maža, samdydavo iš miestelio.
Kuliamąją mašiną ir dampį senolis turėjo savo. Pats senolis buvo mašinista, bet kitur kulti su
mašina nevažinėjo. Su mašina kulti važinėjo dėdė, kuris taip pat buvo mašinistas.
Per kūlę buvo maždaug šitiek žmonių:
Vyrų:
1 — leidėjas, kuris leido javų pėdus į kuliamąją mašiną,
1 — keščių kirtėjas,
4 — keščių nešėjai,
1 — prie pelų,
2 — prie grūdų.
Moterų:
1 — ant stalelio. Tai buvo pats garbingiausias moters darbas — pjaustyti javų pėdams ryšius
(grįžtes) ir padavinėti leidėjui.
3-4 vertėjos; jos vertė nuo rinkio pėdus žemyn. 2-3 vertė, 1 padavinėjo tai, kuri pjaustė ryšius.
2 — prie šiaudų („prie uodegos”) šakėmis (medinėmis) atstūmė šiaudus toliau nuo mašinos.
3-4 ant šiaudų. Jeigu šiaudus kišo ant kūtės arba dėjo į daržinę, reikėjo primurdyti
pariestinius, prikrauti šiaudų ligi pat čukuro, tai ant šiaudų ir daugiau žmonių būdavo.
Į žagą šiaudus kraudavo arčiau rejos, tada šiaudus krauti padėdavo keščių nešėjai ir keščių
kirtėjas.
Vasarojų kuliant, miežius redeliojo. (Ar redeliojo avižas — neatmenu). Prie redelių stovėjo 4
moterys ir krintančius iš mašinos šiaudus rankomis kratė ant redelių; tokiu būdu iš šiaudų
atskirdavo pelus.
Redelės: Iš lentų sukaltas rėmas, kaip ir kokia dėžė kiauru dugnu (2 m ilgio, 1 m pločio —
maždaug). Dugnas išpintas drotimis (vėlomis) langeliais (20 cm x 20 cm ). Toji dėžė stovi ant
keturių kojų tokiame aukštyje, kad nebūtų sunku šiaudus rankomis kilnoti ir rankos nevargtų,
nereikėtų pasilenkti.
Iškultus miežius (grūdus) perleisdavo dar kartą per mašiną — nukulstydavo.
Talkininkai susirinkdavo anksti, prieš pusrytį. Jeigu viskas būdavo rejoje sutvarkyta, tai ir
kulti pradėdavo prieš pusrytį.
Kai ateidavo valgymo metas, mašinistas sušvilpdavo ir mašiną sustabdydavo. Prie darbo taip
pat švilpiu sušaukdavo.
Pusryčiams valgė košę su pienu ir taukais.
Pietums — viralas su mėsa.
Pavakariams — pienas, kava, sūris, varškė, sviestas, duona, pyragas (iš pitlevotų antrininkų
miltų). Jei likdavo mėsos nuo pietų, tai ir tos duodavo.
Vakarienė — makaronai su pienu, duona, pyragas, sviestas.
Po vakarienės — patalkė. Muzikantai — dėdė ir Antanėlis. Dėdė grojo smuiku, Antanėlis
smuiku arba klarneta. Šokdavo gerosios trobos pusėje — troboje (ne gerojoje troboje).
Šokiai: kadrilius, pampaljonis, polka, „Noriu miego”; vėliau — suktinis, vengierka,
krekoviakas.
Žaidimai: „Velu velu kapalošą”, „Bružau, ū!”, „Panedėlio dieną”, „Žiedą dalyti”, „Žiužį
mušti”, „Avižėles pirkti”.
Rateliai: „Oi bernuži, bernuži!”, „Kaip gražiai žydi rožių laukas”, „Žilvytis”.
Senolio kieme buvo paprotys, kad per talkas senolio kiemas nunešdavo šviežio pieno Bukonto
ir dėdės kiemui. Nešdavo per pietus. Paprastai pieną nešdavo piemuo ar piemenė. Jeigu talka
būdavo pas senolį, tai pieno atnešdavo Bukonto ir dėdės kiemas.
294