3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

atnešdavo ir gyvačių, įvarytų į butelius. Miestelėnams tereikdavo užpilti degtine ir antpilu
apsirūpinta. Kaip be jo? O jei prireiks? Ir ne tik paršeliams).
[Bronislovo Kerio pastaba: Prie Viekšnių, Pakalupės kaime, kuriame gyvenau vaikystėje ir
jaunystėje, užpilta rupūžė buvo gerai žinoma. Pats esu matęs daug kartų. Mes tų vaistų — gelsvo
skysčio, geriamo tik lašeliais, geriau — užlašinto ant gabalinio cukraus, gaudavome iš Onos
Šiaulienės, gyvenusios gretimoje sodyboje, seniau buvusioje Rekečių, vėliau Pakalupės kaime.
Esame vartoję po keletą lašelių su cukrumi nuo visokių gerklės ligų. Pati Ona Šiaulienė tais
vaistais išgydė sunkiai sirgusį savo sūnų Augustiną Šiaulį. Pamenu Šiaulių pasakojimus, kaip
Viekšnių gydytojas nesupratęs pagijimo priežasties ir vis klausinėjęs — kuo gydei? Vaistas
pavojingas, galima vartoti tik po lašelį, kelis lašelius. Nesu girdėjęs, kad tuos vaistus kas būtų
vadinęs „antpiline”].
Skonsmanas Jonas. [Miškinė sidabražolė] // Kopijuota iš interneto 2010 metais. —
(http://www.zolinciuakademija.lt/?lang=1&menu=13). — Tekste:
Skaitydamas Eugeniją Šimkūnaitę („Vėžys liaudies medicinoje”), atrasi ir raudonąją rupūžę
— degsnį, sužinosi jos galias. Stebuklingomis degsnio šaknelėmis pokario metais sėkmingai
vėžius [vėžį] gydė garsusis Viekšnių muziejinės vaistinės provizorius Juozapas
Aleksandravičius. Mane, dar tik išmokusį padoriau rašyti, kviesdavo apiforminti ligų istorijas.
Provizorius reikalavo labai išsamių aprašymų. Buvo sunku, bet reikėjo. Vaistinėje pradėjau kiek
suprasti ir rusiškai, nes nelaimingų svečių iš Rusijos gilumų tikrai netrūko. Stebėjausi, kaip
žmonės gali sužinoti per tokias tolybes apie stebuklingus pagijimus. Šviesa sklinda, o garsas
eina… Taip ir susižino, kam prireikia. Dar ir dabar kaimynystėje gyvenanti ponia Emilija (virš
80 metų) prisimena, kaip tais sunkiais pokario laikais nusilpusį, skrandžio vėžiu sergantį savo 56
metų tėvą, gyvenusį Aukštaitijoje, vežiojo į mažą miestelį prie Ventos pas provizorių
Aleksandravičių. Išgydė. Išgyveno beveik iki 90 metų. Raudonoji rupūžė – degsnys labai padėjo.
Ir dabar dar Viekšniuose galite sutikti žolininkų, renkančių degsnių šakneles ir perduodančių
Aleksandravičiaus receptą „iš lūpų į lūpas”.
Iš kur rupūžės-degsnio raudonumas? Tenka paaiškinti, kad degsnys, tai liaudiškas miškinės
sidabražolės (Potentilla erecta (L.) Raeusch) vardas. Jos geltonieji žiedai keturnariai, o visų kitų
sidabražolių — penkialapiai. Ankstesni šio augalo vardai — P. silvestris Necker, P. tormentilla
Necker. Gydomoji žaliava — šakniagumbiai (Rhizoma Tormentillae). Štai tie gumbeliai ir turi
20-25 proc. katechininio tanino flobafeno — „tormentilinio raudonojo” (pagal akad.
D. Jordanovą ir bendraaut., 1972). Tai labai reikalinga spalva žmonių sveikatai palaikyti,
gyvybingumo galioms atkurti. Todėl ši sidabražolė ir mūsų dienomis tebėra populiari. Įdomu,
kad nuo jos prasidėjo ir kitų sidabražolių kultas — pelkinės, baltosios, sidabrinės. Net ir visų
mindoma žąsinė sidabražolė savo galiomis prilyginta garbingoms šios Erškėtinių šeimos
„sesėms”. Pagal gyd. onkologą S. Korepanovą (1997), žąsinė sidabražolė — puikus salotinis (ir
ankstyvas) augalas, nepamainomas onkologinių ligonių mityboje. Augalo vertinga žaluma turi
virš 20 proc. rauginių medžiagų ir net 240 mg/proc. askorbo rūgšties, eterinio aliejaus, kumarino,
flavonoidų, kvercetino.
[Bronislovo Kerio pastaba: Viekšniuose ir Pakalupės kaime žmonės miškinę sidabražolę
vadino „degimo šaknele”. Kitaip nesu girdėjęs. Degimo šaknelės augo ir netoliese Burokės
pelkėje, Burokėje. Dabar Burokės pelkės, durpynas daug kur paverstas dirbamais laukais, bet kai
reikia, degimo šaknelių dar randu].
272